Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“ ne kartą girdėjau įvardinant biblioterapiniu. Nes jį skaitant prasiplėtė gyvenimo suvokimas, per herojės išgyvenimus atsivėrė savojo gyvenimo sužeidimų ir atradimų priežastys. Nors tai sunki istorija, kurioje gretinamas prieškario valstybės tarnautojo šeimos gyvenimas Kaune ir bėgimas nuo karo, patiriant varginančią bėglių kelionę paskui vežimą. Aprašomas naujųjų užkariautojų smurtavimas, knygos herojei iššaukęs pasąmonės diktuojamas išgyvenimo strategijas. Ir per tai bręstantis žmogiškumas, moralinis pasirinkimas, vaikystės pamokas keičiant suaugusiojo atsakomybe. Skaityti toliau “Aštuoni gyvenimo lapai“
Vaikystės prisiminimai ir išmintis
Vieną paskui kitą perskaičiau dvi knygas apie vaikystės prisiminimus. Jos tokios skirtingos – pagal epochą, aplinką, išgyvenimus ir patyrimus. Ir kartu – panašios – skaidriu žvilgsniu į pasaulį, jo pažinimą ir išgyvenimus. Pirmoji – Harper Lee „Nežudyk strazdo giemininko“ – apie autorės vaikystę 1935 metų Jungtinėse Amerikos valstijose. Antroji – Czeslaw Milosz „Isos slėnis“ – apie lenku save įvardinančio kūrėjo vaikystę Kėdainių apylinkėse, Lietuvoje. Abi knygas rekomendavo jas skaičiusieji, pasakojo, kokį didelį įspūdį jos palikusios, nors jas yra skaitę seniai. Vis dar pildau neskaitymo spragą, atsiradusią manyje per ilgą nutolinusį mane nuo grožinės literatūros laikotarpį. Abi knygos, mano nuomone, gali būti biblioterapinės asmenims, išgyvenantiems pasikeitimų baimę, apmąstant ar pasidalinant mintimis apie tai, kaip keičiasi vertybės, nuostatos, įsigalėjusi tvarka visuomenėje. Abi knygos gali būti biblioterapinės pažįstant platesnį gyvenimo kontekstą, patiriant naivoką (vaiko akimis) ir kartu – išmintingą žvilgsnį į pasaulį. Nes knygas rašė jau subrendę žmonės, bet dar mokantys išreikšti savo vaikystės, paauglystės svarbias problemas, skaudžius išgyvenimus.
BIBLIOTERAPIJA 