Klasikinė biblioterapinė knyga

davAlgirdo Kumžos knyga „Rasa. Po angelo sparnu“ yra klasikine knyga pagal biblioterapijos teoriją – aprašyta tikra, viltinga istorija apie neįtikėtinus dalykus, apie stebuklingai nugyventus 7 metus po diagnozuotos ketvirtos stadijos sunkios onkologinės ligos. Biblioterapine šią knygą vadinu dėl to, kad joje daug Vilties, ieškojimo, veržimosi į aktyvų, tikslingą Gyvenimą. Kartu čia yra ir nevilties, savigailos, baimės, pykčio ir kitų neigiamų emocijų su kuriomis Rasai pavyko susitvarkyti. Tai įveikti Rasai Rojienei tapo įmanoma dėl sutiktų nuostabių pagalbininkų, realiai gyvenančių žmonių, padėjusių jai ne tik gydyti ligą, bet ir priartėti prie Dievo ir tęsti gyvenimą.

Žinau, kad Rasai nepavyko nugalėti ligos. Bet juk pavyko aktyviai, intensyviai ir prasmingai nugyventi jai likusį laiką žemėje. Pagimdyti ir paauginti sūnų, padėti kitiems panašaus likimo žmonėms. Kaip gerai, kad ši knyga publikuota su Rasos dalyvavimu, jos pateiktomis pastabomis ir papildymu. Amžinatilsį Tau, Rasa. Dėkoju, kad pasidalinai savo istorija. Dėkoju autoriui, kad šią istoriją užrašė.

Daiva Janavičienė

Skaudūs vaikystės prisiminimai

davElizabeth Strout romaną „Aš esu Liusė Barton“ perskaičiau beveik vienu atodūsiu, ji mane labai įtraukė. Pati sau negaliu atsakyti, ar tai reiškia, kad man vis dar aktualūs sudėtingi santykiai su mama? Visada pritariau nuomonei, kad mama yra mama ir ne vaikams ją kritikuoti, ar kažkaip kitaip interpretuoti. Galima tik bandyti geriau suprasti. Ko gero, tam ir yra skirta ši knyga – geriau suprasti savo santykius su šeima, mama. Kaip ir kodėl viskas vyko būtent taip. Kaip vaikystės patirtys darė įtaką savo kuriamai šeimai. Skaityti toliau “Skaudūs vaikystės prisiminimai“

Raudonų burių paslaptis

Ne raudonos burės. Gal dabar kapitonai atkrenda malūnsparniais? D. Janavičienės nuotr.
Ne raudonos burės. Gal dabar kapitonai atskrenda malūnsparniais? D. Janavičienės nuotr.

Neįsivaizduoju, kaip galėjo atsitikti, bet iki šiol nebuvau skaičiusi Aleksandro Grino „Raudonų burių“. Šis simbolis ne kartą prašmėžavo pro mano ausis, bet liko numanoma, bet taip ir nesuvokta prasme. Man atrodė, kad tai – aistros simbolis, kurio aš nesuprantu. Net gėda, kad esu tokia neišprusus, panaši į tas Gintarės Adomaitytės aprašytas besimokančias šokti merginas, kurios nesupranta užduoties: „Įsijausti į Asol būseną, – esat prie jūros, laukiat raudonų burių“…. Skaityti toliau “Raudonų burių paslaptis“