Ar biblioterapija pasirinko mane, ar aš ją? Šis klausimas iškilo ne kartą, kai susitinku panašiai besidominčius šia veikla. Kartas nuo karto gyvenimo kelyje sutinku žmonių, kurie apie biblioterapiją sako “tai mano širdies šauksmas“, “tai mane labai traukia“. Išskirtinai nustebau pirmąjį kartą, o paskui – nustojau stebėtis. Matyt, taip jau yra – ši sąvoka, ar šis metodas, arba – veikla turi tokią savybę – pritraukti, sužavėti, nepaleisti.
Pačiai kartais būna keista, nes biblioterapija susižavėjau senokai. Žvelgiant iš dabartinės patirties – tikrai tuomet beveik nežinojau, kas tai yra. Bet tai, kad mane ši sąvoka, šis žodis, jo skambesys, – užburia – jaučiau visa savim.
Studijuojant apie biblioterapiją šiek tiek girdėjome Lektologijos paskaitose, bet labai jau nedaug. Sovietiniais laikais šios srities žinios buvo sunkiai pasiekiamos. Bet kruopelytė po kruopelytės informacija pasipildė. Dabar jos jau nemažai. Labai džiugu, kad žmonės domisi ne apskrtai knygomis, ar skaitymu, bet galvoja apie tai, kaip skaitoma knyga galėtų pagelbėti žmogui.
Viena pirmųjų vietų, kur pamačiau bibliotekoje teikiant biblioterapijos paslaugas, buvo sanatorijos “Vilnius“ biblioteka Druskininkuose. Tai buvo apie 1990-uosius metus. Šia paslauga buvo įvardinamas tikslinis informacijos apie kurorto gydomuosius išteklius ir čia gydomas ligas surinkimas. Šios informacijos pagrindu bibliotekoje buvo organizuojamas skaitytojų aptarnavimas. Kartu buvo renkamas ir nedidelis “linksmai nuteikiančios“ literatūros fondas. Tuomet visa šalis gyveno ne pačius geriausius laikus, literatūros ištekliai buvo skurdoki, informaciją skaitytojams pateikiama skaityti vietoje. Daugiausiai tai buvo segtuve surinktos straipsnių iš žurnalų kopijos. Bet man tai buvo – tikras atradimas.
Didelį impulsą biblioterapijos link esu patyrusi iš Jūratės Sučylaitės. Ji yra viena pirmųjų gydytojų savo veikloje taikiusių poezijos terapiją. Pradiniai Jūratės straisniai ir interviu buvo skirti biblioterapijai, neatskiriant jos nuo poezijos terapijos. Diskusijos konferencijose ir po jų apie gydantį kūrybos poveikį išliko ilgam.
Kai dabar man kas nors sako, – aš nežinau kodėl man taip rūpi biblioterapija. Tiesiog, tai mano širdies šauksmas, – aš ir vėl sau patvirtinu, kad esu tokia ne viena
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 