Iš biblioterapijos istorijos

Apie biblioterapiją išgirdau studijų laikais, apie 80-uosius, sovietmečiu. Ši sąvoka iš karto sudomino savo egzotika. Pirmąkart ją paminėjo amžinatilsį prof. Levas Vladimirovas, pasakodamas apie bibliotekų istoriją. Su pasididžiavimu profesorius kalbėjo apie senovės bibliotekas, jų valdytojus žynius. Ypač įsiminė pasakojimas apie užrašą virš įėjimo į biblioteką „Vaistinė sielai“. Esu skaičiusi jau ne vieną panašų tekstą, tiesa, visuose kiek skiriasi senovės Egipto hieroglifų šifruotė, – tai ir dvasinis penas, ir dvasios vaistinė, ir vaistai sielai, vieta sielos gydymui ir kt. Suprantama, juk dabartinis suvokimas skiriasi nuo buvusiojo dar gerokai prieš mūsų erą, o ir tikslus hieroglifų vertimas kažin ar įmanomas… Tačiau ši paslaptis, pagarba sukauptai informacijai, kylanti iš senovės, iki šiol nerimu apsigyveno manyje.

Nemažai istorijos faktų apie biblioterapiją pateikia mokslininkas Kenneth B Cronje. Jis mini, kad viduramžių vienuolynuose biblioteka vadinosi „vaistų sielai skrynia“. Pats biblioterapijos terminas imtas vartoti apie XIX amžių ir plačiau paplito XX amžiaus pradžioje. Tiesą sakant ir XXI amžiaus antram dešimtmečiui įpusėjus, biblioterapijos terminas nėra plačiai žinomas ir vienareikšmiai suvokiamas. Cronje įvardina keletą biblioterapijos istorijai svarbių faktų, tai:

• 1840 metais Jhon Gait publikuota knyga apie knygų skaitymą prieglaudų gyventojams;
• XX a. pradžioje pradėtas kurti medicinos bibliotekų tinklas JAV, apimantis ne tik gydytojų profesinės kvalifikacijai reikalingų išteklių vadybą, bet ir grožinę literatūrą ligonių skaitymui;
• XX a. pradžioje Amerikos bibliotekų asociacija (ALA) inicijavo ir palaikė Pirmojo pasaulinio karo sužeistųjų reabilitacijos programą, teikiant skaitymo paslaugas sužeistiesiems;
• 1931 metais JAV kongresas įteisino aklųjų ir silpnaregių aptarnavimo namuose paslaugas;
• po Antrojo pasaulinio karo biblioterapijos praktika pasuko edukologijos ir psichologijos kryptimis;
• 1949 metais apginta Carline Schrodes disertacija, kur biblioterapija panaudota kaip gydymo metodas psichoterapijoje;
• 1964 metų Amerikos bibliotekininkų asociacijos metinėje konferencijoje veikė atskira biblioterapijos sekcija, vienijanti biblioterapijos metodų naudotojus įvairiose srityse (psichiatrijoje, klinikinėje psichologijoje, slaugoje, socialiniame darbe, užimtumo terapijoje, bibliotekose).
• 1970-aisiais metais Rhea Joyce Rubin išleido dvi knygeles bibliotekininkams apie biblioterapija: Bibliotherapy Sourcebook ir Using Bibliotherapy: A Guide to Theory and Practice. Tuo laikotarpiu išskiriami 2 biblioterapijos tipai: 1. Nemedicininė biblioterapija, kurią galėjo taikyti ir bibliotekininkas, patardamas, kokias knygas skaityti. 2. Biblioterapijos mokslas, kuriam reikalingas specialus pasirengimas. Pastarasis faktas pateikiamas Lietuvos technikos bibliotekininkų parengtoje apžvalgoje „Biblioterapija ir biblioteka“

XX amžiaus pabaigoje biblioterapija suvokiama plačiau, apimant ne tik knygas, bet ir kitas medijas – kino filmus, elektroninį tektą ir t.t. Metodas paplito po įvairias taikymo sritis, pradėti rengti specialistai aukštojo mokymo institucijose. Biblioterapijos sąvoka išsiskiria į įvairias sritis pagal kūrybos žanrą – poezijos, žodžio terapija. Vystosi nauja terapinio – kūrybinio metodo taikymo atšaka – Rašymo terapija. Pastarąjį terminą jau imta skirstyti į kūrybinį rašymą (siekiant literatūrinio teksto sukūrimo, žanrų įvaldymo tikslų) ir terapinį rašymą, kartais jis įvardinamas ekspresyviuoju rašymu. Šio rašymo procesu nesiekiama estetinio pasitenkinimo, žanro ir siužeto grynumo ir kitų literatūrinės kokybės rodiklių. Juo siekiama išreikšti save, išsilieti, atsiverti – ir geriau pažinti save. Šveicarų dramaturgo ir prozininko Max Frisch žodžiais „Rašai, vadinasi skaitai save“.

Kartais ekspresyvus rašymas panaudojamas, kaip pagalbinė grupinio darbo priemonė, kūrybiškumui sužadinti, atsipalaiduoti ir įsigilinti į sekančiame etape skaitomą tekstą, kad per jį galėtum geriau pažinti save.

Visiškai sutinku, kad informacija tiek vertinga, kiek yra naudojama, suvokiama, perprantama. Tame ir glūdi pagalbos skaitymu ir rašymu esmė. Rašantysis tekstą, turi įsigilinti, savimi išgyventi aprašomus įvykius, siužetą, jam kylančias mintis ir emocijas. Perprasti problemą, kad apie tai galėtų papasakoti. Šiuolaikinis neuromokslas nustatė, kad tikslingai skaitant dirba didžioji dalis žmogaus smegenų. Tokiu būdu daroma išvada, kad giluminio skaitymo metu, žmogus fiziologiškai pasaulį pažįsta beveik taip pat, kaip tai atsitinka jam pačiam betarpiškai susidūrus su juo, – išgyvenamos emocijos, jausmai, smegenyse susidaro naujos jungtys ir kt. Šiuo pagrindu ir remiasi pagalbos skaitymu ir rašymu procesas.

Daiva Janavičienė

Naudota literatūra:

1. CRONJE, K.B. 1993. Bibliotherapy in Seventh-Day Adventist education using the information media for character development, International Faith and Learning Seminar, Helderberg College, Somerset West, November/December [žiūrėta 2016 m. gruodžio 7 d.] prieiga internetu: http://www.aiias.edu/ict/vol_12/12cc_049-066.htm.
2. JANAVIČIENĖ, D. 2009. Biblioterapija: metodinė knyga. Klaipėda, Klaipėdos universitetas.
3. RAGUOTIENĖ, G. 1983. Baltos lankos, juodos avys. Vilnius: Mintis.
4. RAGUOTIENĖ, G. 2008 …atversta knyga. Vilnius, Martyno Mažvydo biblioteka.
5. Biblioterapija ir biblioteka: [informacijos apžvalga] / parengė Lina Mikučionytė LTB duomenų bazių administratorė. [žiūrėta 2016 gruodžio 7 d.], prieiga internetu: http://www.tb.lt/Naujienos/Info_ir_biblioteka/2008/Biblioterapija%20ir%20biblioteka.pdf
6. TAMOŠIŪNAITĖ, V. Kūrybinis ar terapinis rašymas. Iš: bernardinai.lt, priega internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-24-kurybinis-ar-terapinis-rasymas/135447
7. JACOBS, A. M. (2015) Toward a neurocognitive poetics model of literary reading. In Cognitive Cognitive Neuroscience of Natural Language Use. R. Willems , ed. Cambridge: Cambridge University Press. P. 136-159.