Ar galime pasijausti geriau tik skaitydami tekstą, ar reikalingas pokalbis apie tai, ką perskaitėt?
Mėgstantys skaityti, kodėl jie tai mėgsta? O nemėgstantys? Kodėl šis užsiėmimas jiems nemalonus? Kaip kitaip tai galėtume išsiaiškinti, jeigu ne per pokalbį.
O dažniausiai nemėgsta skaityti tie, kuriems tokia veikla neteikia malonumo. Kad pajusti malonumą, turi gerai mokėti skaityti. Tai reiškia – ne tik automatiškai atpažinti raides, kaip simbolius, ir iš jų gebėti mintyse sudėlioti žodžius. Be to – reikia negalvojant, iškart suvokti žodžių prasmę ir tuo pačiu konstruoti savo prasmes. Jeigu tokio automatiško veikimo skaitančiojo sąmonėje tekstas neiššaukia– malonumo nebus. Nebent jei malonumą jaučiam iššifruodami naujas sąvokas, išsireiškimus, – bet tai jau kitas skaitymo būdas, nebūdingas grožinei literatūrai.
Taigi, tam kad pajustume grožinės literatūros teksto grožį, jo gylį, autoriaus stilių, kūrinio kontekstą, – iš pradžių turime gerokai palavinti save. Turėti daug atsargų savo žodyne, sąvokose ir jų traktuotėje, tiesiog patirties kultūroje (jeigu kultūrą suvoksime kaip gyvenimo būdą ir socializaciją), turim mėgti nardyti po minčių jūrą, plėsti savo suvokimo ribas….
A. Jacobs mano, kad neempatiški žmonės, tai yra negebantys įsijausti į herojų ir tapatintis su juo, išvis nemėgsta skaityti grožinės literatūros. Net ir būdami empatiški, ne visada galim pasinerti į herojaus būsenas. Jeigu panašių jausmų nesam išgyvenę, nesusidūrėm ir su aprašomais gyvenimo reiškiniais arba juos matom visai kitaip, nei aprašo autorius – koks talentingas bebūtų teksto autorius, jo įžvalgos skaitančiajam bus sunkiai suvokiamos, ar pasirodys nereikšmingos, o gal visai nereikalingos. Galbūt skaitantį žavės rašymo būdas, maniera, bet kokie jausmai už to slepiasi – jis nejaus. O juk dažnu atveju kontekstas, ne iki galo išsakyti žodžiai, nutylėjimai sudaro didelę literatūros kūrinio vertės dalį.
Štai taip gaunasi, kad kai kurių knygų iš pradžių negalim įveikti, jos tarsi užrakintos mums. Bet po kurio laiko skaitom, žavimės ir nesuprantam, kaip anksčiau galėjom nesuvokti, kokia tai nuostabi knyga…
Kai kuriais atvejais panašios skaitymo kliūtys gali būti nugalimos pokalbyje. Su daugiau patyrusiu, skaičiusi, pasiruošusiu išklausyti, kas jis bebūtų. Ne veltui skaitymo tyrėjai įvardina keletą skaitymo rūšių – informacinis, paviršinis, ištisinis, fragmentinis ir kiti. Biblioterapijoje kūrinio skaitymas turėtų būti atidus, giluminis. Ne tik išjaučiant visas detales, pauzes, nutylėjimus, bet ir aptariant perskaitytą tekstą su kitais. Tais, kurių nuomonę vertinat, esat pasirįžę ją išklausyti, apmąstyti.
Pokalbis apie tai, ką skaitei, pačiam skaitančiajam gali atverti naujas prasmes. Tai tarsi keturkampis komunikacijoje – skaitytojas su autoriumi, su skaitomu tekstu ir su grupe (ar vienu asmeniu), kas dalyvauja diskusijoje.
Suvokti tekstą, ypač tam tikras jo detales, galim labai skirtingai. Pasisakymai apie tai, ką mums sako vienas ar kitas tekstas, ką jaučiame jį skaitydami, – praplečia akiratį. Nuoširdžioje ir saugioje aplinkoje dalinantis patirtimi, ne tik patys išmokstame suformuluoti kylančias mintis, jas argumentuoti, bet kartu ir išaiškinti kitiems. Tai atlikdami, galim patys atrasti kažką netikėto, anksčiau nepastebėto savo suvokimuose. Tas pats gali būti ir klausant kitų pasisakymų apie tą patį tekstą.
Viso to netektume, jeigu perskaitę tekstą, nusprendėme tik patylėti.
Daiva Janavičienė
Literatūra:
Jacobs, Arthur M. 2015. Neurocognitive poetics: methods and models for investigating the neuronal and cognitive-affective bases of literature reception. Hypothesis and Theory. Nr. 9.
Raguotienė, Genovaitė. 2008 …atversta knyga: kai kas apie skaitymą. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Sučylaitė, Jūratė; Švedienė, Ligija. 2012. Poetikos terapijos metodas reabilitacijoje. Klaipėda: Klaipėdos universitetas.
BIBLIOTERAPIJA 