Biblioterapijos esmė – pagalba skaitymu. Skaitydami tekstą, jame randame kažką tokio, kas padeda susivokti, geriau pažinti save, aplinką, situaciją. Arba – skaitydami tekstą, jaučiam pakylėjimą, geras emocijas, viltį. Pastarasis variantas savaime sustiprina, padeda toliau gyventi kasdienybėje. Kokios yra viltingos knygos? Ar iš viso tokių esama?
Įprasta maniera galvodama apie biblioterapines viltimi alsuojančia knygas, omenyje turiu tokias, kurios ir yra apie viltį. Kurias skaitant, sutinki viltimi kupinus herojus, jų veiksmai, mintys, poelgiai įkvepia, nuteikia veiklai ar padeda nepasiduoti nusivylimui. Tiesą sakant, tokių knygų skaičiau labai nedaug. Ir dauguma tų, kurias galiu pavadinti viltingomis, priskiriamos vaikų, gal paauglių literatūrai. Žinoma, tai nieko tokio, juk senatvėje daug kas grįžta prie pasakų, nes jose sudėta išmintis. O grožinė literatūra suaugusiems, kodėl joje tiek mažai vilties, o tiek daug – abejonių, nusivylimų, netekties ir… pykčio? Ar todėl, kad suaugę taip mato pasaulį? Anot kitų suaugusių literatų, – nes naivus pasaulis neįkvepia, jis nerealistinis. O tikra literatūra reikalauja konflikto, dramos, – kitaip neįdomu. Gal, bet biblioterapijos prasme, tikrai nemažai tokių žmonių, kurie norėtų tiesiog pailsėti, įkvėpti vilties, gal – pabūti naiviais ir tikėti pasaulio gėriu. Ir gauti tokių impulsų iš knygų.
Skaitydama I. D. Yalomo knygą „Gydymas Šopenhaueriu“ geriau suvokiau, kad viltingos knygos gali būti labai skirtingos. Štai šio romano herojui Filipui pakeisti gyvenimą ir atgauti viltį padėjo vienas pesimistiškiausių filosofų Artūras Šopenhaueris. Ne jo gyvenimas, kuris tik visai saulėlydyje prašviesėjo ta prasme, kad buvo prisipažintos jo idėjos, mintys, darbai. Bet pats mąstymas, idėjos apie tai „ kad tik užgimę mes nenumaldomai artėjame prie mirties“ apie gyvenimo esmę, kurią sudaro „troškimas, akimirksnio pasitenkinimas jį patenkinus, nuobodulys ir naujas troškimas“ ir tai, kad šį ratą nutraukti, reiškia atsisakyti troškimų. Argi tai gyvenimui nuteikianti viltis? – pasirodo, ši mintis priimtina ne tik budistams, bet ir kasdienybėje nerandantiems vilties.
Knyga man labai patiko, bet nežinau, ar galėčiau ją rekomenduoti, kaip biblioterapinę. Nes tai sudėtinga, daugiaprasmė knyga, padedanti suvokti gyvenimą. Tačiau vilties, pagalbos kasdienybėje, optimizmo joje galima rasti (mano nuomone) diskutuojant, nuodugniai mąstant apie perskaitytą tekstą. Konkrečiai ieškant motyvuojančių momentų, detalių.
Man viena labiausiai motyvuojančių minčių šioje knygoje yra įžvalga iš Šopenhauerio kūrybos apie tai, kad „iš kūrybinio mąstymo kyla vidinės sveikatos pojūtis. Atsiranda savigarba ir žmogus gali įveikti esminę gyvenimo tuštybę ir nuobodulį…“ (p. 341). Mano suvokimu, gilus, nuodugnus skaitymas, išjaučiant ne tik siužetą, bet ir herojų būsenas, autoriaus poziciją – yra kūryba. Toks skaitymas kuria vidinės sveikatos pojūtį, ypač dialoge, išsakant savo mintis ir jomis keičiantis su kitais, mokantis išsakyti ir išklausyti.
Viltingos, pozityviai nuteikiančios, padedančios pamilti gyvenimą knygos – tos, kurias visada galima įvardinti biblioterapinėmis. Man tokiomis knygomis yra Edmondo De Amicis apysaka „Širdis“. Nuostabus kūrinys apie auklėjimą. Gal jo metodai jau nelabai tinkami XXI amžiui, bent jau nelengvai pritaikomi, bet skaityti apie tai, kaip nuostabiai šeima vieningai auklėja paauglį sūnų – tikrai nepakartojamas patyrimas.
Kita tikrai viltinga, net sakyčiau, viltingiausia mano perskaityta knyga yra Porter Eleonor H. romanas „Poliana“. Vaikiškas naivumas, tėvų netektis, sugebėjimas bet kurioje situacijoje išvysti viltį – šio romano esmė. Net jeigu tai ir naivu, – neapsakomai pailsi skaitydamas.
Pilnas išminties, įdomių pamąstymų yra Kahlil Gibran romanas „Pranašas“. Ši knyga arčiau filosofinių apmąstymų stiliaus, tačiau jie tokie skaidrūs, aiškūs, kiekvienam suprantami, kad tikrai neabejotinai gali veikti, kaip terapija.
Man pačiai didelį įspūdį paliko jaunystėje perskaitytas, iš rankų į rankas keliaujantis mašinėle atspausdintas K. Antarovos romanas „Du gyvenimai“. Tai išskirtinai motyvuojanti, šviesių pamąstymų, nors tolygiai kalbantis ir apie tamsiąsias, ir apie šviesiąsias gyvenimo puses, kūrinys. Nuostabu, kad visi 4 tomai sukurti labai sunkiu autorei laikotarpiu, Antrojo pasaulinio karo metu, pačiai patiriant dideles moralines ir fizines kančias. Puiki knyga, ją skaičiau keletą kartų, kiekvienąkart skaitydama atsigaunu, nurimstu, iš naujo galiu pradėti kasdienybės kelius. Tiesa, knygoje yra mistikos, kai kurie apmąstymai siejasi su dviprasmiškomis teosofinėmis idėjomis, bet iš esmės, knyga – puiki. Tiesiog, kaip ir visur, reikia mokėti atsirinkti…
Šiuo metu visi 4 tomai kažkodėl leidžiami vienoje knygoje, matyt, dėl taupumo. Bet skaityti tokio storio knygą, tikrai nepatogu. Keista, kodėl nepagalvojama apie skaitytoją, tik apie kainą?
Dar viena išmintinga, viltinga knyga, nors yra joje persipynusios nevilties, turto ir skurdo šalia. Bet visas siužeto audinys ir stilius – išskirtinai viltingas, gyvenimiškai prasmingas. Tai Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“. Kaip gyvenimą mato provincijos gydytojas, o mato jis – visus, ir kiekvienas čia – išgyvena savo vargus….
Kas žinote, kuo būtų galima papildyti šį viltingų grožinės literatūros kūrinių sąrašą?
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 