Klasikinė savo struktūra biblioterapinė knyga ne visiems padeda. Tuo tarpu sunkaus siužeto, daug nevilties ir tik nujaučiamą vilties spindulį išreiškianti knyga, – lengvai perskaitoma nesiduoda, bet įtikina egzistencine prasme. Taip reiškiasi kultūrų skirtumai?
Kokia knyga yra biblioterapinė?
Ne kartą manęs klausė – tai kokia konkrečiai knyga yra biblioterapinė? Apibendrintai bandysiu ieškoti atsakymo. Teorija sako, kad biblioterapinė knyga pirmiausia turi nepakenkti. Gal todėl daugiausia pamąstymų apie tai, kad geriausia tam tinka pasakos, kelionių aprašymai, klasikiniai, laiko patikrinti grožinės literatūros kūriniai. Svarbu, kad tekstas būtų viltingas, siužetas ne slėgtų ir nardintų į niūrumą, o pakylėtų, suteiktų išminties. Todėl dažnai dar prie tinkamų biblioterapijai, nurodomos filosofinės, gyvenimo prasmę apmąstančios knygos, religiniai tekstai. Su pastaraisiais kiek keblu, nes galima įžeisti asmens religinius įsitikinimus. Todėl siūlant tekstą, svarbu pažinti žmogų, kuriam jį rekomenduoji. Atrenkant biblioterapines knygas, tenka ieškoti tolerantiško turinio, jungiančio, o neatskiriančio vertybes, parodant jas plačiame bendražmogiškame kontekste.
Kiekvienu atveju labai svarbu, kad siūlomas – konkrečiai rekomenduojamas tekstas, paties biblioterapijos vadovo būtų perskaitytas ir jį būtų galima aptarti, diskutuoti, ieškoti sąsajų, girdėti išsakomus niuansus.
Biblioterapinėmis gali tapti daugelis knygų
Kita vertus, teorija sako, kad padėti (pagelbėti, pajausti katarsį, atrasti tiesą ir t.t.) kiekvienam žmogui gali skirtingi tekstai. Vienam tai gali būti visos knygos siužetas, kitam – maža, šalutinio siužeto detalė, ar tiesiog užuomina apie kažką, konkrečiame pasakojime gal ir nelabai svarbaus. Todėl biblioterapija reiškiasi ne tik per biblioterapines knygas, o tiesiog skaitant – poeziją, romanus, esė, filosofinius apmąstymus ar kažką kita. Bibliotekinio aptarnavimo teorijos pagrindu galima sakyti, – tikėtina, jeigu kažkokia knyga pagelbėjo vienam, ji gali pagelbėti ir kitam. O jeigu suregistruotume daugelio atsiliepimus apie tą pačią knygą, – gal rastume tam tikrą vidurkį, – kokiose situacijose ir kaip viena ar kita knyga pagelbėjo skaitytojams.
Iš seminarų patirties, – surenku dalyvių pasidalinimus apie tai, kokios knygos jiems padėjo. Stengiuosi dar neskaitytas knygas perskaityti, – nes jeigu pagelbėjo vienam, gali būti naudingos ir kitiems. Tai neseniai į mano skaitytinų knygų sąrašą pateko John P. Strelecky knyga „Kavinė pasaulio pakrašty“.
Gyvenimo prasmės ieškoma skirtingai
Paėmus knygą į rankas, lietuviškai suformuluotas viršelis iš tiesų skelbė, kad tai romanas apie gyvenimo prasmę. Na, ir dar papildomas semantinis užtaisas viršelyje pridėjo, kad tai „knyga, pakeitusi milijonų žmonių gyvenimus“. Gerai suprantu, kad rinkodara visus šūvius stengiasi sukrauti į pirmą planą, – kad tik nesuabejotum. Net tokioje knygoje, kurios turinys skelbia, kad „reklama mus įsuka į begalinį ratą, kuris atitolina, bent jau nepadeda siekti gyvenimo tikslo“ (kažkaip panašiai, gal ne visai taip išsireikšta knygos 60-63 puslapiuose)… Tiesą sakant, toks viršelis nieko gero nežadėjo, paprastai tokiomis knygomis aš nesusidomiu. Tačiau… jeigu jau ta knyga padėjo kažkam ir tas žmogus ją rekomenduoja kitiems… nusprendžiau perskaityti.
Perskaičiau. Ir keletą dienų vis grįžtu prie šios knygos mintimis, – reiškia užkabino J Bet užkabino kažkokiu kitokiu kampu, apie kurį ir noriu pasidalinti mintimis.
Man ši knyga nepatiko. Ji man pasirodė tokia … primityvi, paviršutiniška, naivi. Neįsivaizdavau, kad dar kažkam naudinga sužinoti, kad įsisukimas gyvenimo rutinoje – tai nėra gyvenimo tikslo siekimas. Kad reklama mus skatina vis pirkti naujus daiktus, o paskui gailėtis, kad jų įsigijimas nepadeda mums, o tik skatina sukti amžiną pirkimo – darbo – rutinos ratą. Tuo tarpu kiti tiesiog daro tai, ką nori daryti, nes jie išsiaiškino, koks jų gyvenimo tikslas ir supranta, kad nėra reikalo jo atidėlioti, o veikti reikia jau dabar. Ir veikti reikia tik tai, kas padeda siekti gyvenimo tikslo ir t.t.
Bet man patiko pati idėja – kad yra tokia vieta (buveinė, erdvė, gyvenimo laikotarpis), kur mes, pasiklydę gyvenime, pradedame klausinėti „o kodėl aš čia?“. Ir gyvenimas tarsi padeda rasti atsakymus į egzistencinį klausimą, siunčia signalus, žmones, knygas, suvokimą, tikėjimus… kažką, kas padeda situaciją išgyventi, o gal net sustiprėti dvasiškai… Ir dar man labai patiko idėja, kad knyga pabaigiama klausimais diskusijai, bent jau savarankiškiems apmąstymams – ko gero tai yra biblioterapinės knygos bruožas, padedantis skaitytojui analizuoti tekstą, įsigilinti į jį.
Kultūrų skirtumai, – nežinau, ar tik man ši knyga pasirodė paviršutiniška. Gal – tai tiesiog kitos (kitokios) kultūros dalykas. Masinės, ar populiariosios kultūros. O gal tiesiog – modernios, aukšto ekonominio pragyvenimo lygio šalių kultūros, taip atrandančios gyvenimo prasmę?
Mintyse iškilo nelabai seniai perskaityta Vidmantės Jasukaitytės knyga „Senis, arba laiškai antikristui“, kurią aš pati pavadinčiau egzistenciniu romanu apie gyvenimo prasmės suvokimą. Skausmingi išgyvenimai, kovos, per juos išsiliejantys gilūs suvokimai, – tikiu, kad taip jie ateina. Taip jais patikima, bent jau lietuviškoje kultūroje. Tiesa, nesu tikra, kad tai vienintelis ir tikras kelias. Gal tikrai, tie lietuviai – tiesiog viską per daug dramatizuoja?
BIBLIOTERAPIJA 