Neįsivaizduoju, kaip galėjo atsitikti, bet iki šiol nebuvau skaičiusi Aleksandro Grino „Raudonų burių“. Šis simbolis ne kartą prašmėžavo pro mano ausis, bet liko numanoma, bet taip ir nesuvokta prasme. Man atrodė, kad tai – aistros simbolis, kurio aš nesuprantu. Net gėda, kad esu tokia neišprusus, panaši į tas Gintarės Adomaitytės aprašytas besimokančias šokti merginas, kurios nesupranta užduoties: „Įsijausti į Asol būseną, – esat prie jūros, laukiat raudonų burių“….
Taip, mes esame skirtingi, neverta tikėtis, kad visi maudomės tuose pačiuose simboliuose, juos iškart atpažįstame ir suvokiame panašiai. Visaip gali nutikti, net ir tiems, kurie mano mėgstantys skaityti. Dabar simbolių jūra daug platesnė (besimokantiems po ją plaukioti), laikai kiti…
Kita vertus, – nenusakomai malonu, kad yra tokios puikios, viltingos, romantiškos knygos. Širdis atsigauna, jas skaitant. Net jeigu ir paimi skaityti ne tam, kad pasisemtum vilties, ar gautum psichologinę paramą.
Akyse prašviesėja ne tik beviltiškiems romantikams
Tai knyga, nuo kurios prašviesėja akyse. Stilius – ties labai trapia riba – tarsi pasakoje, bet iš tiesų – realybėje. Daug stebukliukų, kuriuos ir sunku, ir lengva rasti kasdienybėje. Pavyzdžiui, pamatyti, kaip pražysta sunki pintinė su anglimi. Tikrai – beveik kvaila, -„Ką gi čia paistai?“ (didžiosios daugumos „protingųjų reakcija)… Bet juk iš tiesų pačiai teko matyti, kaip saulėje gali sužibėti anglys, kaip jos netikėtai sužaižaruoja, – gal ne visų akims? Gal taip būna labai retai? – bet būna, tai kodėl tuo netikėti? Ir kam iš to šaipytis? O tuo žavėtis, – ar lengviau?
Tokios atpažįstamos aplinkos reakcijos – kvailė, nes išsigalvoja nebūtus dalykus, tiki pasakomis, nusikalba. Išdrįsta būti kitokia, – kaip tai sunku, visais laikais. Ir dabar tai aktualu, nors, atrodytų, ant kiekvieno kampo dabar ieško netradiciškai mąstančių, kūrybingų, – bet tik taip, kaip tai įsivaizduoja ieškantys. Jei tu kitoniškas pagal save, – ir dabar, kaip ir romane aprašytose situacijose, – būsi paniekintas, apšmeižtas, – nepageidaujamas. Bet beveik visada bus šalimai žmonių, kurie geriau patylės, nusišypsos, net jeigu pagalvos ir visai neromantiškai. Bent jau „tegul dar paskraido svajonėse, ką jau čia…“
Stebuklus darom savo rankomis
Tikėti, kad stebuklus darom savo rankomis, yra nuostabu. Suprasti tas ypatingas būsenas, kuriose nebijojo pakliūti nei Asol, nei kapitonas, – jaudinančiai puiku. Kai Likimas paima viršų ir tenka tik vykdyti tai, kas turi įvykti, jaučiant didelį vidinį nerimą ir išsipildymą. Suprasti tokią Likimo kalbą išties gali ne kiekvienas. Tai būsenai reikia subręsti, ją reikia iškentėti. Išlaikyti svajonę net tuomet, kai ji kitiems tėra pajuokų objektu. Suprasti Likimo kalbą per grožį ir nesuprantamas, paslaptingas situacijas (grožėtis nešamu parduoti sumeistrautu žaisliniu burlaiviu raudonomis burėmis, pagautai impulso, – paleisti jį pasroviui ir… patikėti savo svajone. Taip ir bus – raudonų burių pagalba teks išplaukt į gyvenimą, tai jos tave suras, kartu su kupinu meilės svajonių kapitonu. Kaip saldžiai romantiška, neįtikėtina… bet žiauriai gražu.
Šiame simbolyje užkoduota paslaptis – galima išlikti kitokiu, jeigu turi svajonę. Stipri svajonė tikrai išsipildys, tikėk ja, palaikyk mintyse. Savomis rankomis padirbti daiktai neša svajones, skraidina jų išsipildymo link.
Apie kapitoną ir tapimą juo
Tai ne žaidimas, tai sunkus išbandymų procesas, kantriai priimant vyriškumo pamokas. Deja, tai sunkiai suprantama motinoms. Joms visa tai – tik vaiko žaislų poreikis, iš kurio, pageidautina, greičiau išaugti. Motinoms belieka melstis už sūnaus saugumą, ką gi daryti, jeigu tokie sudėtingi ir grėsmingi dideliais tapusių vaikų žaislai – tikri burlaiviai, audros jūrose, pavojai…
Bet ateina metas kapitonui tapti vyru, – ne stipruoliu, kuriuo jis jau seniai tapo, – o jautriu, mylinčiu vyru. Ir širdies nerimas jį atveda į krantą, ir pasufleruoja būdą, kaip laimėti savo Meilę.
Labai džiaugiuosi, kad ši knyga pagaliau atėjo iki manęs. Tai tiesiog gyvenimo atgaivos knyga, ją verta perskaityti visiems
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 