„Heroiną“ norėjau perskaityti seniai. Matyt, nelabai norėjau, nes vis neprisiruošdavau, negaudavau pasiskolinti, – tiesiog po ranka pasitaikydavo kažkas kitas. Dabar atėjo eilė. Gerai, kad paskaičiau, nors ji mane daugiau sukrėtė, nei davė vilties (kaip rašoma knygos anotacijoje). Tiesa, kad galima įžiūrėti ten viltį, bet tikrai mažą. Kaip iliuzijų išsklaidymą tiems, kurie jose skęsta, – gal ir tai būtų pagalba tokioje situacijoje, nežinau.
Kiekvieną kartą, kai studentai sudarydavo biblioterapinių knygų sąrašą, buvo jame įtraukiančių šią knygą. Kalbėdavo apie ją visi, kas skaitę, nes ji darė įspūdį. Perskaitęs jos tikrai neužmirši. Bent jau mano amžiuje. Tiesa, prisimenu, kad apie knygas kalbant su studentais, man pasakojo visai kitus dalykus, nei man įstrigo atminty. Pavyzdžiui, keletą kartų girdėjau istoriją, kaip draugai pavogė ir padovanojo Deividui brangią meninių fotografijų knygą. Pati tai skaitydama suvokiau, kaip meistriškai aprašyta istorija, kiek daug emocijų palieta puslapiuose ir kaip tai svarbu paaugliams, – būti suprastiems, pagerbtiems. Kita verta – parodyti savo galią prieš pasaulį – pavogti tai, kas akylai saugoma ir neprieinama legaliai (nėra pinigų, bet ir dirbti, kad jų turėtum – fui, kokia nuobodybė…). Susipynusios vertybės, jų nepaisymas, keistai suvoktas pripažinimo demonstravimas. Ach, vis tik taip smagu bendrai pasipriešinti toms kvailoms suaugusių pasaulio taisyklėms!
Taigi, jau iš ankstesnių pokalbių su studentėmis supratau, kad Melvin Burgess „Heroinas“ yra svarbi knyga. Labai gerai, kad joje pajuntame visas narkomanais virtimo stadijas, kaip jos reiškiasi ir kaip neįmanoma įveikti to drakono, nes jis stipresnis už mus visus. Šokiruojančios patirtys, kaip prarandama ne tik savigarba, bet ir aplinkos suvokimas bei vertinimas. Viską galima pateisinti, prie visko priprantama, kartojamos tos pačios frazės, kurios jau nieko nesako nei pačiam sakančiam, nei jo klausiančiam. „“kai tik norėsiu – mesiu“. Baisiausias epizodas su dieviško grožio Lile, kuri nusprendžia pasigimdyti kūdikį, ir nuolat kartoja, kad niekam jo neatiduos, – nors leidžiasi narkotikus į krūtinės venas, nes kitos – jau visai sužalotos. Štai taip grįžtame prie užburto rato – kažkada (o ne taip jau ir seniai, vos prieš keletą metų) jie bėgo nuo tėvų, maištavo, smerkė juos, jautėsi nuskriausti, o kaip elgiasi su savo vaikais? Kaip jie gyvens šiame keistame pasaulyje?
Jautriai romane perteikti šeimų konfliktai, – kai tėvai svaiginasi alkoholiu, ir iš to auga bėdos. Taip sudėtinga suvokti, kad net ir mušantis savo žmoną ir sūnų tėvas ne vien pasmerkimo vertas. Jis irgi nori būti suprastas, nes savo suvokimu – jis stengėsi, dirbo, mokėjo mokesčius, išmokėjo paskolą šeimos namui, – ne tik mušė. Tikrai tai labai sudėtinga psichologinė scena, o ypač, kai tas pats iš namų pabėgęs paauglys dramatišką savo istorijos ratą praėjęs, sumuša savo vaiko motiną. Gal taip reiškiasi socialiniai įgūdžiai? Kartojamas gyvenimo scenarijus? – man šią knygą skaityti ir ją apmąstyti tikrai buvo labai sunku.
Bet kita vertus, jos aptarimas, kalbėjimas apie joje atspindėtas visuomenės problemas – akivaizdžiai reikalingas. Ta prasme knyga tikrai terapinė, praplečianti suvokimą. Bet jos skaityti šiaip, iš smalsumo, ar norint gerai praleisti laiką – nerekomenduoju. Šios knygos skaitymui turi būti specialus nusiteikimas, bent jau poreikis iš arčiau pažinti jaunimui kylančias problemas ir jų toleruojamus sprendimo būdus.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 