Knygą atradau ne pati. Ją rekomendavo kažkas iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos kolegių interneto svetainės rubrikoje „Bibliotekininkas renkasi“. Labai mėgstu šią rubriką, ji parodo tam tikrą takelį, renkantis knygas. Nes šiaip užkliūti už pavadinimo – jau nėra vilties. Mažai vaikštau po knygų lentynas. Sudomina dabar interneto vaizdai, kartais – ten rasti nuoširdūs žodžiai.
Manau, kad knygos pagal viršelį nesirinkčiau. Gintarine šviesa švytinčios vilko akys man neatrodo viliojančiai. Daugiau bauginančiai. Kaip ir pats vilko įvaizdis, net keista, kad jau kelintoje knygoje jį aptinku. Kodėl anksčiau to nepasitaikė? – retorinis klausimas…
Zypanos Zateƛh romane „Grįžtantys su vilkų šviesa“ vilkai pasirodo tik keletą kartų. Kaip bauginančio žaismingumo simbolis, keista likimo ironija pasirodęs vietoj mėnesienoje bežaidžiančių kiškių, kurių pasižiūrėti buvo gabenama serganti mergaitė. Ir sugrįžta įvaizdis per tragiškos meilės išgyvenimo neįveikusios gražuolės aksomine oda likimą. Ji išėjo pas meilę, apsikabinusi vilką. Gal juo virto laiku neatpažintas mylimasis?
Tokių ir panašių klausimų romane daug. Man didžiausią įspūdį paliko ta gyvenimo tėkmė – su išmintį įkūnijančiu šeimos tėvu, šeimą kūrusiu su trimis žmonomis, kurių anksčiau gimę vaikai auga šalia su jų bendrais vaikais. Nei vienam iš jų nebuvo laiko skirti daug dėmesio, kurio kai kurie išsireikalaudavo, o kai kurie.. nedrįso net pasvajoti apie tai. Bet visi gyveno didelėmis šeimomis, vienas šalia kito – varge ir džiaugsme. Ir nelabai sureikšmino kylančias problemėles, – kai kam patiko kutentis su vaikais, kai kas per gyvenimą ėjo stumiamas keistos meilės teisėtam, jaunesniam už save vyrui ir pavydint kiekvienai į jį pasižiūrėjusiai ar apie jį užsiminusiai. Bet tie ir daug kitų mistinių, ar tiesiog įdomių dalykų… ėjo ir ėjo, kaip gyvenimo tėkmė, kuri viską nušluoja paskui save ir teka tolyn nesustabdoma jėga.
Skaitydama šią knygą, mačiau nemažai emociškai jautrių epizodų, kurie gali būti panaudojami biblioterapijoje – įsijaučiant į temą, skatinant atsiverti. Bet vien skaitymui, savo turiniu, knyga negalėtų būti biblioterapine klasikine prasme. Joje daug užkabinančių dalykui apmąstymams, bet jie nėra transformuojami link šviesos. Nors viltį galima matyti tiesiog gyvenimo tėkmėje…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 