Nelengva knyga, bet ją paskaityti verta. Tarp meistriškai perteiktų istorijų daugelį veikėjų galėčiau pavadinti angelais, bet nemažai ten ir demonų. Tiesiog sovietinis gyvenimas, verta pasidžiaugti, kad gyvename kitaip ir tą šalį bei laikmetį galime suvokti nutolę per atstumą, …
Pabaigiau Liudmilos Ulickajos romaną “Imgas“. 2010 metais baigta rašyti knyga, lietuviškai leidyklos “Jotema“ publikuota 2016 metais. Atradau šią knygą tik šiemet, Knygų mugėj. Nusistebėjau sąlyginai maža knygos kaina – 4,00 eurai. Kaip gerai, kad nusipirkau.
Knyga stora, apimtis – virš 500 puslapių. Juose telpa labai daug išminties. Galimybės empatiškai pajusti sovietinio gyvenimo kasdienybę, prieštaravimus, beviltiškumą ir … išgyvenimų tikrumą. Man ši knyga yra terapinė. Nors neatitinka klasikinės terapinio kūrinio apibrėžimo, – nesibaigia viltingai. Bet argi gali sovietinė tikrovė baigtis viltingai? Matyt, kad negali. Tiesiog gyvenimas teka tolyn, eina likusieji. Apverkia išėjusius ir tęsia amžiną gyvenimo ratą. Supratę, kokia gydomoji jėga slypi geroje literatūroje, muzikoje, draugystėje. Šią išmintį suvokti – yra terapija.
Praktiškai visi knygos istorijų veikėjai, pirmaeiliai ir antraeiliai, kažkaip susidūrė su smurtu, veidmainyste, persekiojimu…už tai, kad gyveno, svajojo, mąstė šiek tiek laisviau, nei visiems įprasta. Gal ne tiek įprasta, kiek normalu, – suvokti dvigubus ėjimus. Ką jaučia vaikų išduotas šventikas ir tuo pačiu – pateisinti savo, kaip anūkės elgesį, nes niekada nepažinojai senelio. O mama visada buvo uoli komunizmo statytoja. Ir dėl to tu gali naudotis jos sukurtomis privilegijomis, – specialūs maisto užsakymų stalai, vasarnamis, butas… tarsi taip ir turi būti. Juk nieko iš jokio buto neišvarei, neišdavei, esi tikrai įsitikinus “tarybinio reikalo teisumu“ kovojant su imperializmu. Manau, kad tik šiek tiek prisilietę savo gyvenimu prie šio laikotarpio, gali suprasti jo grimasas ir kaip tai įmanoma. Didelis talentas tai sugebėjo perteikti subtiliai ir skaudžiai.
Super literatūros mokytojas, įsimylėjęs į savo dėstomą dalyką, sugeba savo mokiniams perduoti tą meilę ir įskiepyti ją visam gyvenimui. Šio mokytojo lūpose įdėtas nuostabus biblioterapijos veikimo mechanizmas. Nusivylęs, išsekęs, ištvėręs karo baisumus ir likęs be rankos, jis “tris metus atstatinėjo pats save – valėsi kraują Puškinu, Tolstujum, Gercenu“… Ir nepasakoja mokiniams apie tai, kaip tapo didvyriu, o moko pamilti literatūrą… ir jam sekasi. Man tai suvokiama, galvoju, ar tai suvokiama dabartiniam jaunimui? Dabar kitos problemos, kiti suvokimai.
Romanas pavadintas “Imagas“ ir sąvoka paaiškinta, kaip vienas iš vystymosi etapų, kurį praeina besivystydami vabzdžiai, kai jie iš lervų virsta sparnuočiais. Šios mintys įdėtos į pasakojimą, kai vienas iš pagrindinių veikėjų Micha, nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Nes antrą kartą eiti į kalėjimą jis jau neturi jėgų. Niekas nepalaiko, net jo visą gyvenimą gerbta draugo močiutė miršta jo akyse. Šeima byra, – nėra darbo, maža vilties… O juk viską ką jis darė – leido leidinuką pogrindyje, nes oficialiai tais laikais nebuvo galima galvoti kažkaip kitaip, tik taip kaip mokė ir liepė valdžia, tai yra KGB. Toks beviltiškas gyvenimas, pilnas noro pažinti, padėti skriaudžiamiems, apkabinti pasaulį… Ar iššokęs per langą jis nuskrido, kaip drugelis? Ar jis taip ir neišaugo iš vikšro stadijos, nes nesugebėjo tapti atsakingu, suaugusiu žmogum? – yra apie ką pagalvoti.
Keletas romano veikėjų tiesiogiai patiria spaudimą tapti KGB agentais. Paskui suvoki, kad tą spaudimą patyrė prktiškai visi. Gal net daugelis ir pasirašė dokumentus, nes norėjo apsaugoti artimuosius. Deja, deja tai toks nepatvarus pažadas, – niekas apie tai nesužinos. Tik parašyk ataskaitą ir pasirašyk. Šios scenos mane privertė prisiminti ir apgalvoti atvejus, kai lietuviai viešina KGB bendradarbius. Juk jie galėjo net ir nežinoti, ar nesuprasti, ar tuo metu – nenorėti suprasti, kad tokiais tapo.
Gyvenimas nestovi vietoje, mes esame oficialiai nesusiję su ta klaikia šalim, kur kiekvienas žino iš savo arba artimųjų patirties, kas yra lageris ir kaip netoli sklando jo šmėkla. Bet 50 metų patirtis neišsisklaido savaime. Kad suprasti, kokia ta patirtis, kurios turim atsikratyti, – reiktų paskaityti šią knygą.
Kita vertus – net po tokių patirčių žmonių sielose lieka vilties, traukos link grožio, tikrų dvasinių dalykų. Tai stebina ir kelia klausimą – kodėl mes linkę skųstis, o nesidžiaugti tuo, ką turime?
BIBLIOTERAPIJA 