Vieną paskui kitą perskaičiau dvi knygas apie vaikystės prisiminimus. Jos tokios skirtingos – pagal epochą, aplinką, išgyvenimus ir patyrimus. Ir kartu – panašios – skaidriu žvilgsniu į pasaulį, jo pažinimą ir išgyvenimus. Pirmoji – Harper Lee „Nežudyk strazdo giemininko“ – apie autorės vaikystę 1935 metų Jungtinėse Amerikos valstijose. Antroji – Czeslaw Milosz „Isos slėnis“ – apie lenku save įvardinančio kūrėjo vaikystę Kėdainių apylinkėse, Lietuvoje. Abi knygas rekomendavo jas skaičiusieji, pasakojo, kokį didelį įspūdį jos palikusios, nors jas yra skaitę seniai. Vis dar pildau neskaitymo spragą, atsiradusią manyje per ilgą nutolinusį mane nuo grožinės literatūros laikotarpį. Abi knygos, mano nuomone, gali būti biblioterapinės asmenims, išgyvenantiems pasikeitimų baimę, apmąstant ar pasidalinant mintimis apie tai, kaip keičiasi vertybės, nuostatos, įsigalėjusi tvarka visuomenėje. Abi knygos gali būti biblioterapinės pažįstant platesnį gyvenimo kontekstą, patiriant naivoką (vaiko akimis) ir kartu – išmintingą žvilgsnį į pasaulį. Nes knygas rašė jau subrendę žmonės, bet dar mokantys išreikšti savo vaikystės, paauglystės svarbias problemas, skaudžius išgyvenimus.
Skaidrūs vaikystės išgyvenimai svetur
Harper Lee – vieno romano rašytoja. Bet juo išgarsėjusi visame pasaulyje. Taip gražu, kai ji patvirtina tarsi jau banalia tiesa tapusį teiginį, – kad kiekvienas gali parašyti vieną super romaną knygą apie savo gyvenimą. Skaidrus žvilgsnis į save ir aplinkinius, išlaikyti nuoširdūs įspūdžiai iš vaikystės, naivus gudravimas ir kartu – teisuoliškumas, kūrybiškumu trykštantys žaidimai, neretai virstantys ne tokia jau naivia realybe… Man didelį įspūdį padarė suvokimas, kaip globaliai keičiasi visuomenės pažiūros. Aprašomi 1935 metų įvykiai Amerikos provincijoje, kai visuotinai priimtina – rasinė diskriminacija, man tai pasirodė tiesiog neįtikėtina. Tuo metu nusprendęs ginti juodaodį (net jeigu visi įkalčiai rodė jo nekaltumą) advokatas buvo pasmerktas, niekinamas, persekiojamas… Tiesiogiai nesusidūrus su panašiomis pažiūromis ir situacijomis, labai keista tai skaityti – juk ne tiek jau daug laiko praėjo, dar gyvi minimų įvykių liudininkai, o dabar juodaodis asmuo buvo išrinktas prezidentu ir dvi kadencijas valdė visą šalį. Neįtikėtinai greiti nuostatų ir vertybių pasikeitimai, verta apie tai pagalvoti.
Kitas įdomus dalykas – vaikų (ir suaugusiųjų) požiūris į psichikos ligonį. Deja, bet šios nuostatos nelabai pasikeitusios. Nors romane šiam personažui reiškiama pagarba, jis išgelbėja vaikus nuo užpuoliko, tačiau visą romano siužetą jaučiama baimė, netikrumas jo atžvilgiu, o vaikų noras jį pašiepti.
Įdomiai nuskambėjo pagrindinės knygos herojės Džinos Luizos patirtis mokykloje, kur reikia tiesiog iškentėti (taip ją pamoko vyresnis brolis), nes ji seniai moka ir skaityti ir rašyti, o ką jai čia daugiau veikti? Paguoda – kad “paskui bus geriau, nepergyvenk. Papasakos apie Egipto piramides ir kitus įdomesnius dalykus.“ Na…, verta pakentėti.
Pasaulį ir situaciją pamatyti kito akimis
Labai vertingas pamokymas, kuris kartojasi per abi knygas „pabandyk situaciją pamatyti iš kito žmogaus pozicijos, jo patirties“. Tai verta įsidėmėti kiekvienam – juk nėra vienintelės įvykio versijos. Yra daug kelių į vieną tašką, ir kiekvienas tą susikirtimą mato per savo patirties, įsitikinimų, vertybių, galimybių prizmę. Taip Džiną Luizę pamokė jos tėtė, kuris romane pakiliai idealizuojamas.
Tokie atradimai svarbūs „Isos slėnio“ pagrindiniam herojui Tomui. Jis gyvena kasdienybės pamokas kartu su ūkyje dirbančiais žmonėmis, bet tuo pačiu metu gilėja vidinis įsitikinimas, kad jis yra kitoks. Skaudu tai atrasti, bet atradus lengviau suprasti pasaulį ir išgyventi jo pasikeitimus. Kiekvienas mato gyvenimą savo akimis, netgi augdami kartu, esam skirtingi. Ne tik savo kilme, padėtimi ir galimybėmis suvokti pasaulį, bet ir savo veiksmų pasekmėmis. Romane meistriškai supintas ne tik vaikiškas Tomo pasaulis, bet ir išmintingi pamąstymai apie situaciją iš tolimos perspektyvos, išmintingo žmogaus žvilgsniu. Tai padeda geriau suprasti įvykius, jų prasmę apmąstyti iš skirtingo laiko pozicijų.
Lietuviškų dvasių ir galių pasaulis
Žinoma, „Isos slėnis“ – tai lietuvių pagoniški tikėjimai galiomis, pomirtinėmis dvasiomis ir jų savitu reiškimusi. Aprašyti Magdalenos ir Baltazaro personažai man atpažįstami per tikėjimus, įsitikinimus, vaikystės gąsdinimus. Kaip ir buvo aišku, kad tai baisu, negali maišytis anapusinis ir šiapusinis gyvenimas, tai netvarka. Bet tas suvokimas – kad tai bausmė už neteisingą gyvenimą, puikybę… man buvo netikėta. Įprastu atveju, – klebonas kaltas, suvedžiojo. O jis juk pripažino kaltę, norėjo jos išvengti. O ji – norėjo puikuotis prieš kitus. Štai aš tokia puiki, man jis priklauso… Taip išties negerai. Va, kaip puikybė neleidžia nurimti, ir tik senoliai žino, kaip tą prakeikimą nugalėti. Nes maldos ir egzorcizmai … padeda tik laikinai.
Toks sunkus Baltazaro likimas – būti nelaimingu ir nepatenkintu ir per tai nerasti sielos ramybės. Deja, nemažai vyrų nešiojasi savy tokį virusą. Kaip ir visko yra, viską gali – o negyvena, tik kitiems ir sau gyvenimą gadina. Kunigas daro išvadą, – kad nepriima į save Šventosios Dvasios, todėl nenurimsta. Bet kažin, ar tai kitiems patikima paguoda, – ar taip kitų neramias sielas galėtum nuraminti… Labai skaudi tema palieta, kodėl lietuviai – tvirti vyrai, širdy negali nurimti ir tuo griauna gyvenimus kitiems?… Juo labiau, kad atvėrus širdį, nuodėmės nėra tos didžiausios, apie kurias kunigas yra girdėjęs iš kitų…
Šios ir kitos romane aprašytos skaudžios patirtys gali būti biblioterapinės, ieškantiems atsako į panašias situacijas, emocinės paramos. Žmonėms palengvėja tuo, kad tai nėra pirmas toks išgyvenamas atvejis, jį pasaulyje teko sutikti ne vienam. Na, ir yra apie ką pagalvoti, kaip galėjo būti herojui kitaip? O gal tuomet ir man galimi kiti variantai? – tokia pagalbos formulė.
Apie „Isos slėnį“ man sakė – tai knyga, kurią turi perskaityti kiekvienas lietuvis. Dabar ir aš taip sakau. Čia yra pagauta lietuviška dvasia, nors autorius ir išreiškia meilę savo tėvynei, Lenkijai. Toks jau painus mūsų likimas.
BIBLIOTERAPIJA 