Pagavo mane, jau kelintą skaitau iš eilės („Dvasių namai“, „Visos mūsų dienos“ ir dabar – „Paula“) . Ir visos patinka. Ne tik dėl pasakojimo stiliaus, bet ir dėl siužeto, aprašomų jausenų, savito žvilgsnio į tekantį laiką, tiesiog – dėl nuoširdumo. Mistiško ir kartu paprasto pasakojimo apie gyvenimą. Norėjau paskaityti „Paulą“. Norėjau pajusti, kaip pamėgta autorė išreiškia savo skausmą, netekus dukters. Tikrai tai nelengva patirtis, kaip vėl pakilti, ją išgyvenus? Matyt, šiuo atveju rašymas veikė, kaip terapija.
Pati knyga man pasirodė kiek ištęsta, nes jau kelintą kartą pasakojamas to paties herojaus (autorės) gyvenimas. Ir tam tikros dalys neišvengiamai kartojasi. Nors tam tikra prasme – tai ir gerai: prisimeni anksčiau sutiktus herojus, turinys lengviau įtraukia, nes čia iš kitos pusės pamatai tarsi jau pažįstamų herojų kelią, dar neatskleistas gyvenimo detales. Jautiesi, kaip po kurio laiko vėl sutikus jau pažįstamą žmogų. Nors būtent šioje knygoje aš pajutau papildomų istorijų perteklių.
Terapija artimojo mirties išgyvenimo atveju
Juk čia svarbiausia – gražioji, nuostabioji, keistoji Paula. Per trumpą gyvenimą įsirėžusi atmintin ne vienam. Suprantama, kad išėjusieji labiau sudvasinami, pakylėjami, apvelkami mitais. Bet… gal taip ir yra būtent tiems išrinktiesiems, kuriuos greitai pasišaukia Anapilin?
Labai jaudinančiai perskaičiau pasakojimą apie Mirties sutiktuves artimųjų apsuptyje. Toje pačioje erdvėje, kur neseniai vyko Gimimas. Tai išties puikus, nuostabą keliantis tekstas, kur atskleidžiami subtilūs išgyvenimai, susitaikymas su visų mūsų mirtingumu. Mane tai labai palietė. Vis galvoju apie biblioterapines knygas onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams ir manau, kad ši knyga tikrai gali būti tarp tokių. Nes prisilietimas prie Mirties temos jiems labai svarbus. Ir toks poetinis, pakylėtas ir kartu natūralus jos suvokimas gali pagelbėti praplečiant suvokimą, susitaikant su Likimo akibrokštais.
Yra ir daugiau biblioterapinių siužetų
Dar viena tema, kuri gali būti biblioterapine ir kitiems, yra pasakojimas apie sudėtingą sūnaus brendimo laikotarpį. Protestai, gąsdinimai, išbandymai taip puikiai aprašyti, kad belieka šypsotis, vietoj to, kad baisėtumeis. Taip, humoras išsklaido šmėklas net ir paauglystės periodu. O svarbiausia – kad tie išbandymus kitiems rengę paaugliai užauga ir būna labai rimti tėvai savo vaikams…
Nuoširdi pačios autorės išpažintis apie „išblėsusią meilę“ ir nuklydimus, ieškant to „užburiančio kūrėjo muzikanto“. Koks prablaivinantis gali tapti suvokimas, kad vis dėlto gyvenimas neuždirbant ir neturint lėšų pragyvenimui – neįmanomai greit išsekina žavesį.
Rašymo metodai ir mistika
Labai prisiminė autorės atrasti „rašymo metodai“, atvedę iki garsios romanų kūrėjos: kasdienė praktika rašyti laiškus, Isabelės atveju – mamai. Ir tai padėjo paskui atstatyti įvykių seką, prisiminti išgyvenimus, nors po kiek laiko perskaityti, jie pačiai autorei atrodė lyg visai svetimi… Rašymo ir pasakojimo įgūdžiams svarbi žurnalistinė patirtis. Išties, kaip gerai mokėti paklausti žmonių ir įdėmiai klausyti. Ir kartais jie papasakoja iš pirmo žvilgsnio absoliučiai neįtikėtinus dalykus, kurie tikri atrodo tik romanuose… O perskaitę romaną žmonės ateina ir klausia – iš kur tu tai galėjai sužinoti mano paslaptį?
Turbūt visiems Isabelės knygas skaičiusiems įsiminė vis pakartojama detalė – sausio 8 dieną pradėti pirmą naujo romano sakinį. Ir tada mistika suveiks, žodžiai pasipils gaivinančiu lietumi…
Įdomu būtų knygą aptarti grupėje
Knygą verta aptarti grupėje, galima būtų išgirsti daug skirtingų požiūrių, asmeninių atradimų. Bet ją galima skaityti ir vienam, nežiūrint romano ašinės herojės Mirties, jos ir aplinkinių gyvenimas čia viltingas, pamokantis įveikti sunkumus, drąsiai su jais susitikti, išgyventi ir… eiti toliau…
BIBLIOTERAPIJA 