Nesu įsitikinus, kad tai biblioterapinė knyga, bet taip sakė net keletas ją skaičiusiųjų.
Sintijos Černiauskaitės romaną skaičiau prieš kiek laiko, bet taip ir nepabaigiau. Tikrai tuomet neįžiūrėjau jame terapijos, o išsigandau niūrumo. Žinau, kad tai normalu, – kad ne kaskart knygos atsiskleidžia, tiesiog reikia išlaukti savo laiko.
Viename iš biblioterapijos mokymų, šią knygą biblioterapine įvardino net keletas dalyvių. Pakartotiniu skaitymu grįžus, ją perskaičiau iki galo. Ir dabar pati galiu pamąstyti apie tai, kodėl ši knyga kai kam yra biblioterapinė.
Tiesą sakant, pati šios knygos biblioterapine nepavadinčiau, nors ji ir turi tokių išorinių požymių, – praplečia suvokimą apie nuomariu ir kita (neįvardinta) psichine liga sergančius, jų mąstysenos ypatybes, išgyvenimo sunkumus, be to romanas turi viltingą pabaigą.
Siužete yra daug užuominų, netiesioginio aprašymo. Tai tik paaštrina įvykių paslaptingumą. Sirgo jau mama, o pačiai pagrindinei herojei Izabelei teko vaikystėje išgyventi skausmingą jos netektį, mamai pačiai nusprendus pasitraukti iš gyvenimo. Po to herojei teko rasti kėdėje jau užgesusį tėtį. Grandinėlė nusitęsė ir link sūnaus ligos. Ir dar – Izabelės sprendimas įsisūnyti „sunkų“ vaiką iš vaikų namų, abiejų sūnų sunkus buvimas kartu… iki tragedijos. Tai labai skaudūs patyrimai, gal… ne taip jau reti lietuviams… Juos išgyventi grožinės literatūros kūrinyje sustiprintu efektu man ir pakartotiniu skaitymu nesinorėjo. Teko prisiversti. Na, ir tada atradau terapinius požymius, kurių reikia ne vienam panašias istorijas (tikiuosi, mažesnėmis apimtimis) patiriančiam savimi, ar tiesiog mėgstančiam gražiai, poetiškai parašytas knygas, o gal tiesiog nuolat girdint nelinksmą tam tikrų įvykių statistiką. Atradau Viltį. Kitų Pagalbą net tuomet, kai jau santykiai baigti, lyg ir savo iniciatyva… Buvęs vyras ir amžinatilsį sūnaus tėvas ateina į pagalbą, globoja Izabelę. Ir ji pasveiksta, atsitiesia, imasi kūrybos… Tie romano pabaigos siužeto vingiai atrodo kiek persūdyti, bet… įkvepia Viltį. Tikėjimą, kad viską galima pradėti iš naujo, gyvenimas nesibaigia… ir Meilė gali vėl apsilankyti širdyje.
Vis tik aš šią knygą labiau rekomenduočiau mėgstančioms gerus, poetiškus tekstus, moteriškai – meistriškai aprašytus išgyvenimus, skausmingas patirtis. Ieškantiems pagalbos, ją rekomenduočiau labai atsargiai. Tiesą sakant, nerekomenduočiau.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 
Nesu specialistė, bet ta knyga tikrai ne biblioterapinė… Stigmatizuota kažkokia: 1) kad lietuvių literatūra yra tamsi ir depresivyvi; 2) kad epilepsija yra mistinė kažkokia liga; 3) kad įsivaikinimas nieko gero nežada. Nerekomenduočiau niekam, tikrai galima rasti daug šviesesnių knygų…
Biblioterapinės knygos ne visada būna viltingos. Jos užkabina problemas. Kartais žmogui pasidaro lengviau dėl to, kad ne jis vienas tokiose ar panašiose situacijose atsidūrė. Kartais – padeda suvokti kažką, kas iki šiol buvo neigiama.
Ši knyga tikrai nėra lengvai pozityvistinė, apie tai ir rašau įraše. Bet joje yra vilties, nes herojė nepalūžta, ji vėl keliasi. Tas viltingas momentas yra išties biblioterapinis