Fredrik Backman romaną „Gyveno kartą Uvė“ perskaičiau pagal gautą rekomendaciją. Knygą biblioterapine įvardino net keletas bibliotekininkų, susirinkusių į biblioterapijos seminarą. Knyga skaitoma, populiari, jos sukūrimo istorija šiuolaikiška, – autorius pradėjo nuo nedidelių pasakojimų tinklaraštyje, sulaukęs susidomėjimo, pasakojimus sujungė į vientisą siužetą romane. Knygos viršelis skelbia, kad jau yra pasakojimo motyvais sukurtas ir filmas. Jau tai pasako, kad knyga nemažai kam patinka.
Nors ilgas siužeto gabalas sukasi apie pasirengimą ir bandymus nusižudyti. Pagrindinis herojus kuria tokius planus, juos įgyvendindamas susiduria su kliūtimis, kurios vėl ir vėl pratęsia jo gyvenimą. Tomis kliūtimis tampa, pavyzdžiui, nauji kaimynai, nepatvari virvė, kitų skriaudžiamas katinas (kuriuo priverstas pasirūpinti Uvė) ir t.t. Uvė gana netipiškas šiuolaikinio romano herojus, dar pakankamai neblogai besijaučiantis 60-metis, kuriam susiklosčiusios aplinkybės sufleruoja, kad gyvenimas jau baigiasi. Nes jis palaidojo žmoną (kuri, pasirodo, ilgą laiką buvo neįgali, jaunystėje būdama nėščia patyrė avariją ir neteko kūdikio bei visam likusiam gyvenimui liko labai apriboto judėjimo). Išėjus anapilin gyvenimo Meilei, pagrindinis romano herojus nemato prasmės toliau gyventi. Juo labiau, kad maždaug tuo metu yra „atleidžiamas iš darbo“, – jam pasiūloma pailsėti. O ką veikti – be darbo ir be įprastų rūpesčių, jis nežino. Juokinga detalė – jis viską gyvenime planuoja, todėl labai atidžiai suplanuoja ir savo mirtį, – atsiskaito su visais, net atšaukia laikraščio prenumeratą, rūpinasi, kad po savęs nepaliktų rūpesčių kitiems…
Taip nusakytas siužetas tikrai neatrodo viltingas. Bet čia ir yra romano stiliaus gudrybė – visi sunkūs įvykiai perteikiami su humoru, lengvai juokaujant, todėl į sunkius išgyvenimus tarsi nelieka kada gilintis. Jau tuoj pat įpinamos juokingos detalės apie keistenybes, su kuriomis susiduria pagrindinis herojus.
Pradžioje į knygą labai įsitraukiau, įvykis sekė įvykį, juokelis keitė juokelį. Įtampą tuoj pat užtušuodavo „nevėkšlos“ reakcija į aplinkoje vykstančius dalykus. Graudulį kėlė šiltai aprašyti sunkūs gyvenimo periodai, džiaugsmą, – problemų įveikimas. Apie pusę romano man ėmė kažko trūkti. Gilumos, apmąstymų, atradimų. Gal tai tik mano reakcija, bet man nusibodo tokie keisti siužeto vingiai, intarpai su aktualijom (teigiama emigrantė ir žioplas jos vyras IT specialistas, probleminė šunį besivedžiojanti kaimynė, skriaudžianti katiną, homoseksualūs naujai pažinto vaikino polinkiai ir t.t.). Gal tai tik man, bet tokie paviršutiniai rimtų problemų aptarimai – ne prie širdies. Nors, skaitydama pirmąją pusę romano, nuoširdžiai juokiausi iš „teigiamo visų galų meistriuko“ nepritapimo prie šiuolaikiško gyvenimo, žavėjausi jo sugebėjimu visur ir visą mechaniką pataisyti, bet… priešintis kitų sričių naujovėms, pavyzdžiui, kompjuterių (herojaus terminas) erai.
Laisvalaikio pasiskaitymui šią knygą rekomenduočiau norintiems lengvai pasisemti stiprybės, teigiamo nusiteikimo. Bet norintiems ir įpratusiems gyvenimą matyti giliau, problemas analizuoti stipriau – tai ne pati geriausia knyga.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 