2018 metų spalio 12 d., neįprastai šiltą rudens periodui penktadienį Birštono Kurhauzas vos sutalpino norinčius dalyvauti biblioterapijai skirtoje konferencijoje. Nors tokiu antplūdžiu konferencijos senbuviai nelabai ir besistebim, – tradiciškai jau ketvirtą kartą vykstančioje konferencijoje „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ dalyvių visada būna daug. Anot Neringos Lašienės „konferencija buvo puikiai apgalvota ir organizuota. Jau pradedant nuo konferencijai skirto informacijos rinkinio dalyviams, kurį galėčiau apibūdinti, kaip “tikrai moteriško formato kūriniu“. Nes visas aplankas lengvai telpa į rankinuką. Šimtas žmonių, susirinkusių jau į ketvirtąją konferenciją, irgi įkvepia. Važiuodamos kalbėjomės, kiek gali būti klausytojų, tai bibliotekininkės manė, kad ne daugiau penkiasdešimties.“
Rasa Derenčienė apie šį renginį kalbėjo su iškilia pagarba: „Nuoširdžiai džiaugiausi, kad biblioterapijai skirta konferencija Birštone vyko ir šiais metais – jau ketvirtoji. Teko būti visose keturiose ir kaskart išgirsdavau pranešimų, kurie mane asmeniškai nustebindavo, praturtindavo, kurių įkvėpta rausdavausi internete ieškodama papildomos informacijos, žinių, patirčių aprašų. Taip buvo ir šiemet. Maloniai nustebino Kauno apskr. viešosios bibliotekos darbuotojų išradingumas – skatinti skaitymą pasitelkiant kvapus. Konferencijos dieną visus dalyvius pasitiko salėje išdėlioti staleliai su kvepiančiomis žvakėmis, raginimu atpažinti jų skleidžiamą aromatą ir atrasti jo aprašymą lietuvių autorių kūryboje. Įdomu, smalsu, netikėta ir šiais kompiuterizuoto „elektroninio“ gyvenimo laikais – netgi sveikintina. Juk dar nė vienas kompiuteris negeba generuoti kvapų… Agnės Norkutės, Kauno apskr. viešosios bibliotekos komunikacijos specialistės, pranešimas „Kvepiančios istorijos. Pojūčių sesija“ tą ir bylojo – žmones tai patraukia, „įkvepia“ atsiversti knygą, o paskui, galbūt, ir toliau ją skaityti. Kaip pasakytų dažnas filologas – bet kokia iniciatyva skatinanti skaitymą yra gera.
Vido Dusevičiaus, VDU doktoranto ir Lietuvos biblioterapijos acociacijos nario, pranešimas apie priklausomų asmenų kūrybą ir ją įkvėpusius menininkų darbus („Skaitymo patirtys, arba ko priklausomų asmenų istorijose ieškojo menininkai“) buvo dar vienas atradimas man. Tekstų rašymas, savo patirties, tegu ir skaudžios, išsakymas padeda sveikti, o jeigu pagal tuos tekstus dar kuriami meno kūriniai – tai turėtų motyvuoti nepasiduoti. Priklausomybė – sunki liga, šalia – visada galimybė atkristi ir bet kokia pagalba, kuri tave įkvepia, palaiko, yra gera. Kūrybinis-terapinis rašymas, viena iš biblioterapijos rūšių, gali pasitarnauti ir tokiais sunkiais atvejais. Vido, kuris dirbo savanoriu „Caritas“ priklausomų asmenų pagalbos centre, patirtis tai liudija. Ir man gera žinoti, kad pagalba tekstu, jį skaitant, rašant, pagal jį kuriant paveikslus ar instaliacijas, yra tokia veiksminga.“
Man labiausiai šios konferencijos metu patiko dalyvauti patyriminiame muzikos terapijos užsiėmime. Jį vedė tikra profesionalė Diana Gečė, baigusi muzikos terapijos studijas Augsburgo aukštojoje mokykloje. Muzikos terapijos užsiėmimuose dalyvauju ne pirmą kartą, ir kaskart pamatau kažką nauja. Tai dar nedaug žinoma praktika, Lietuvoje muzikos terapiją taikyti nėra įprasta. Džiugu žinoti, kad šioje srityje turim tikrų profesionalų savo šalyje. Gerai suprantu, kad taikyti muzikos terapiją yra brangu, vien surinkti savo instrumentų kolekciją kiek kainuoja… Vien šiame užsiėmime Diana buvo paruošusi dalyviams virš dvidešimties elementarių instrumentų, kurių naudojimui nereikia išankstinio pasirengimo. Visada nustembu, kaip atsitiktinai susirinkę žmonės suburiami į vientisai kuriančią grupę, kartu klauso garsų, interpretuoja. Ir pakeičia savo būseną. Po užsiėmimo išeiname pasikrovę energija, atsigavę, pakilios nuotaikos. Puiku… 
Labai man įstrigo Dianos komentaras apie „pažeistą instrumentą“. Ji parodė būgną, kurio šone viename iš užsiėmimų buvęs vaikas prkrapštė skylę. „Ją teko užklijuoti, ir tiek“, – sako Diana Gečė. „Mano profesoriai vokiečiai griežtai sakydavo, kad sužalotu instrumentu gydyti nepatartina. Na, o aš manau, kad instrumentas yra kaip žmogus. O ar daug mes rastume tarp mūsų nepažeistų žmonių?“ Tokie susimąstymai ir iš jų kylančios interpretacijos – jau iš biblioterapijos srities…
Neringai Lašienei labiausiai įsiminė jautrūs ir kartu informatyvūs Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorės Aldonos Kerpytės ir komunikacijos specialistės Nijolės Raudytės pranešimai apie biblioterapijos patirtis dirbant su onkologiniais ligoniais ir jų pačių atliepis, kas, kokie žodžiai jiems padeda sveikti. Ligoniams padeda savo problemos įvardinimas, pokalbis su autoritetu. Jiems labai patinka paprastas nuoširdus bendravimas, aptariant perskaitytas knygas, ten atrastus žodžiai. Onkologiniams ligoniams gelbsti sėkmės istorijų skaitymas.
Anot Neringos, gerai buvo sumanyta, kad po pietų ne sugrįžome klausytis pranešimų, o vyko patyriminiai užsiėmimai. Pranešimai turbūt po sočių pietų šiek tiek migdytų, o patyriminis užsiėmimas, kuriame dalyvavau “Ar jaučiuosi laimingas(-a), būdamas(-a) tuo, kas esu“ kaip tik žadino smalsumą ir kurstė įsitraukti, užduotys buvo įdomios ir gyvos, skatinusios įsimąstyti į save ir pažvelgti į savo problemas iš kito taško. Susirinko gan didelis būrys į šį seminarą, turbūt apie trečdalį dalyvių. Jį vedė klinikinės psichologės Veronika Mudėnaitė-Savickienė ir Raminta Seniūnaitė- Ramanauskienė.
Atkutus ir kiek įsijaudrinus po seminaro, tęsė Neringa, nebuvo sunku išlaikyti dėmesį ir popietinėje sesijoje. Regina Vaišvilienė ir Daiva Širkaitė iš Lietuvos medicinos bibliotekos pranešime “Literatūra keičianti mąstymą“ kalbėjo ne tik apie biblioterapijai tinkamas oficialių leidyklų leidžiamas knygas, bet ir “nišinius“ biblioterapinius leidinius, kuriuos išsileidžia įvairūs vienų ar kitų ligų kankinamus žmones vienijantys klubai ar draugijos, ar kuriuos dėl esamos informacijos, žinios verčia ir jais dalinasi žmonės, turintys kažkokią negalią.
Tai tik keletas įspūdžių iš konferencijos. Plačiau apie ją rengiamas straipsnis profesiniam bibliotekininkų leidiniui “Tarp knygų“. Tikrai tikiu, kad tradicija Birštone susirinkti ir kalbėti apie biblioterapiją tęsis. Dalyviams tai labai patinka. Na, o rengėjai, suprantama, pavargsta. Bet geri rezultatai juk įkvepia….
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 