Tikrai norėjau perskaityti Alan Lightman knygą „Einšteino sapnai“. Skaičiau interviu su autoriumi, norėjau, bet nenuėjau į susitikimą su juo literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Tikriausiai dėl to turėjau didelius lūkesčius, tarsi laukiau stebuklo. Pačiai gaila, kad paskaičius romaną, kiek nusivyliau… Net ir dabar nekaip jaučiuosi, kad taip atsitiko…
Proga pamąstymui apie sukeltus lūkesčius. Dirbtinai sukeltus, per daug kalbant ir laukiant. Matyt, panašiai, kaip su Kalėdomis. Kai jų laukimas užgožia pačią šventę, jos pirmapradę prasmę – juk tai Kristaus gimtadienis.
Grįžtant prie Einšteino sapnų. Pirmiausia sunku suprasti, kad tai romanas. Man pasirodė – atskirų esė rinkinys. Pamąstymai apie laiką. Kai kurie iš jų mane tikrai palietė, užkabino sielos stygas. Apie pro mus praeinantį laiką, apie motiną, užstrigusią laike – kai negirdi ir nemato apie langus brazdenančio valkatos sūnaus, nors kasdien rašo jam pilnus ilgesio laiškus. Jo vaizdiniui, įvaizdžiui, kurį norėtųsi matyti. Labai graudi, tikroviška istorija…
Istorija apie žmogaus gyvenimą, jeigu jis truktų tik vieną dieną. Ar dėl to daug netektume? Kaip gyvenimą įsivaizduotų tie, kurie gimė vakare? Kaip keistųsi jų suvokimas apie šviesą, lyginant su tais, kurių gimimo valanda ateitų kartu su aušra? – man pasirodė labai romantiška ir gili įžvalga, gal mes ir dabar labai priklausomi nuo šviesos suvokimo, priklausomai nuo to, kuriuo metų laiku, ar kuriuo paros metu gimėme?
Skirtingų perspektyvų laiko tėkmė, priklausomai nuo žvelgiančiojo padėties – išties reliatyvu. Kai kurie taškai juda viena kryptimi, tuo tarpu iš kitos perspektyvos tas pats taškas visai nejuda, tik mažėja. Ir nebūtinai visi judantys objektai susijungia tuo pačiu metu ir laiku… Visa tai – reliatyvumo teorijos pagrindai. Juos man gerai paaiškino fizikos mokytoja prieš daugiau nei 30 metų. Ir tai aš gerai atsimenu. Dabar apie juos skaitydama literatūrinį tekstą, patvirtinu savo įsitikinimus. Apie pasaulio sudėtingumą ir reliatyvumą. Bet iš kūrinio, romano aš norėjau kažko daugiau. Vientiso, gilaus kūrinio apie suvokimo reliatyvumą. Manau, kad daugelis klasikinių romanų tai perteikia geriau, nors ir nesiekia šio tikslo.
Knyga gali būti naudinga biblioterapiniams užsiėmimams konkrečiomis temomis apie laiko reliatyvumą, gebėjimą pajausti laiko tėkmės džiaugsmą ir priimti mums duotus laiko rėmus. Nemanau, kad tai knyga, kurios neperskaitę, kažką prarasite. Nebent Jums mokykloje tinkamai nepaaiškino reliatyvumo teorijos.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 