Autobiografinis romanas apie sudėtingą vaikystę. Dabar tai vieša tema, matome reportažus per TV, girdime skaudžias istorijas iš vaikų gydytojų. Matyt, gerai, kad kalbame, nes viešumas tokiuose sunkiuose patyrimuose labai svarbus. Paskaičius Chip St. Clair knygą „Drugelių sodas“ kiek kitaip suvokiu kitų pastangas vaikus apsaugoti nuo smurto. Netgi šioms pastangoms išvirstant ir į kitokias skaudžias istorijas.
Taip, tikrai tai labai skaudžios, slidžios, pavojingai sudėtingos temos. Nelengva apie jas skaityti, sunku ir suvokti, kaip tokiose situacijose užgimsta jausmai, – pavyzdžiui, meilė merginai. Kai šeimoje patiriamas ir nuolat matomas bei išgyvenamas smurtas, neįtikėtina, kad vaikui išlieka šviesių minčių, noro mylėti ir gebėjimo būti mylimam. Manau, kad ši istorijos pusė yra labai viltinga.
Augantis smurtaujančio tėvo artumoje, Čipas išmoksta fiziškai slapstytis, vengti smūgių, slėpti išgyvenimus. Pasitraukti iš kelio, įlendant į sąlyginai saugias, suaugusiam neprieinamas vietas ir … išlaukti. Kol jis nustos spardyti mamą. Kol ši vėl imsis kasdienos darbų. Jei pakliuvo pats – jam galas. Teks ilgai gydytis mėlynes ir žaizdas. Ir taip gyvena iki pilnametystės. Norma, nes nežino, kad gali būti ir kitaip. Neįtikėtina, bet liudijimas toks. Aplink daug žmonių, – klasiokai, kaimynai, bet… jie turi savo gyvenimus. Be to, šeima nuolat keičia savo buvimo vietas, neįgyja draugų, nei gerų pažįstamų. Nuolat meluoja kitiems, pavyzdžiui, sustabdžius policijai, tėvas ima vaidinti „vargšą Vietnamo karo veteraną“, ir juo patiki, atleidžia. Ir ne tik greičio viršijimą, bet ir esant paauglio vaiko iškvietimams, patiriant smurtą. Argi normaliems žmonėms gali kilti įtarimų, jeigu tėvas grįžta pasiirstęs su sūnumi ir sako valties nuomotojui, – „Čipas tikrai pasistengė ir įrodė savo pajėgumą“. Tuo tarpu ežere jis tiesiog liepė sūnui nusirengti gelbėjimosi liemenę ir įmetė jį į vandenį, o pats nusiyrė valtimi tolyn… Kodėl žmogui kyla tokios idėjos? Tikriausiai, čia esama ligos, ji reiškiasi tikrai siaubingai…
Visa tai – patirta istorija, ji aprašyta pirmojoje knygos dalyje. Ją skaityti tikrai sunku. Paskui tęsiasi jau užaugusio Čipo gyvenimo istorija. Jis išlaikė savy norą skaityti poeziją, eilėraštis kartą jam padėjo išlikti nenugalėtam. Poezija palaikė tikėjimą ir ryžtą išgyventi, nugalėti. Nors ir nelabai aiškiai suvokdamas, prieš ką ir su kuo čia kovoja. Ši linija – knygoje šviečianti viltis. Kurios tęsinys – meilė Lizai, abipusė jaunų žmonių meilė. Mergina turi kitokią gyvenimo patirtį, sugeba paremti Čipą, jį apglėbti savo globa. Gijimo procesas prasideda Lizai pasiūlius išrašyti savo gėlą. Ir pasipylė žodžiai, jie liejosi ir gydė (ar bereikia geresnio biblioterapijos ir intuityvaus rašymo galimybių pristatymo?).
Labai skaudi knygos detalė apie „užgimstantį savyje tėvo monstrą“, – prasiveržiantį išmoktą elgesį, reaguojant į vaikystės prisiminimus. Netvarkingai sudėtos pagalvėlės, kas jau būtų sukėlę tėvo pyktį, panašiai paliečia ir Čipą. Ir stebuklinga Lizos nuovoka – „čia tik dekoratyvinės pagalvėlės, jų paskirtis – tiesiog džiuginti. Aš neleisiu tau virsti tėvu“.
Sudėtingas gijimo procesas, kai mielos smulkmenos vienam, skaudžiai smeigia kitam visai kitokia patirtimi. Visa tai reikia išgyventi, transformuotis. Kaip tam vikšrui, kuris virsta puikiu drugeliu.
Nelengva, bet išskirtinai pamokanti knyga. Rekomenduočiau ją paskaityti visiems, turėjusiems nelengvą vaikystę ir užsilikusias nuoskaudas. Čia galima pasimokyti atlaidumo, gijimo. Ir suprasti, koks tai nelengvas procesas. Kitiems ši istorija gali palengvinti suvokimą apie savo patirtas traumas, nes daugeliui sunku apie tai ir kalbėti, ir sau pripažinti. Skaitant apie kitų patirtas traumas, galbūt sumenkina savo nuoskaudas.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 