Harriet Godhor Lerner knygą „Pykčio šokis“ susitikimuose žmonės dažnai pamini, kaip biblioterapinę knygą. Todėl ją paskaityti norėjau ir aš, nors šiaip tokių savipagalbos (receptų – patarimų) knygų vengiu. Ne kartą esu patyrusi, kad suformuluoti patarimai mane kažkaip keistai veikia. Aš jais sunkiai patikiu, ir iš karto turiu tarsi nusistatymą, kad jie man netinka. Panašiai buvo ir šį kartą.
Aš nemanau, kad visas čia aprašomas situacijas galima įvardinti pasireiškiančiu pykčiu. Toli gražu ne. Bent jau lietuviams dažniau panašūs požymiai pasireiškia, kaip baimė, kaltė, nepasitenkinimas savimi ir retai kada išsiveržia, kaip pyktis. Nors ratas, kuriame sukamės, bendraudami su artimais žmonėmis, išties gerai apibūdintas. Kiekvienas prisiimam savo rolę ir ją saugom, nenorėdami patys keistis, bet iš visos širdies trokšdami, kad keistųsi kiti. Toks įsitikinimas tikrai atpažįstamas ir šiuo požiūriu knyga man padėjo suvokti rato principą. Nesu tikra, kad galėčiau knygoje parašytais būdais įveikti „ratą“ – juk tai kažkieno išbandyti būdai, ne visiems jie tinkami. Bet atpažinti užsisukusį ratą, suprasti, kad kitų keisti net neverta pradėti, nes keistis turi pati gerta pabandyti…, o ši taisyklė knygoje gerai paaiškinta. Dėl to knygą verta paskaityti.
BIBLIOTERAPIJA 