Ninos George romaną „Levandų kambarys“ ketinau perskaityti daug anksčiau. Juk joje aprašyta literatūrinės vaistinės idėja pasinaudojo Vilniaus A. Mickevičiaus biblioteka. Apie šią puikią idėją išgirdau gerokai anksčiau, nei perskaičiau romaną. Iki šio laiko vis pavydėdavau pasakojantiems apie kvapų ir literatūrinių – biblioterapinių minčių pripildytą romantišką pasakojimą.
Paaugliškos svajonės ar išmintingi patarimai
Ar tikrai šis romanas mane sužavėjo – kitas klausimas. Į kurį greitai ir lengvai net negalėčiau atsakyti. Tiesą sakant, pats romanas nepatiko. Man jame pasirodė per daug dirbtinumo, kažkokio patoso. Autorė pasakoja pagrindinio herojaus vyro lūpomis, bet man atrodo, kad tai pasakojimas apie paaugliškas mergaičių svajones. Nors yra knygoje ir puikių minčių, ir išmintingų pastebėjimų. Bet… Na, bet knygą bet kuriuo atveju reikia paskaityti visiems, girdėjusiems ir norintiems praplėsti savo žinojimą apie biblioterapiją. Pagrindinė idėja, apie kurią sukasi visas pasakojimas – nuostabi. Vyras nusipirko laivą, kurį laiko prišvartavęs Paryžiaus krantinėje. O svarbiausia – laive jis įkūrė knygyną. Pats šį laivą-knygyną vadina „literatūrine vaistine“. Knygas suklasifikavo savotiška sistema, kuri tikrai tiktų biblioterapiniams užsiėmimas, pavyzdžiui, penkių rūšių didmiesčio nelaimės, tai yra pašėlęs skubėjimas, abejingumas, karštis, triukšmas ir visuotinai paplitę sadistiški autobusų vairuotojai.
Visuotinė jausmų enciklopedija
O kur dar per visą romano siužetą persipinantys knygyno savininko Perdiu pamąstymai apie „visuotinę jausmų enciklopediją“. Romano pradžioje herojus prisipažįsta, kad nori „pagelbėti žmonėms, kamuojamiems jausmų. Kurie neklasifikuojami, kaip susirgimai ir negydomi ligoninėse“. Perdiu svajoja susirikiuoti juos visus enciklopedijoje su nuorodomis, kokį tekstą reiktų paskaityti, kad palengvėtų. Štai prie A rikiuotųsi „alpulys dėl nežinios“, prie B – „baimė būti pažabotam“, prie D – drebulys, kai pakinklius pakerta taip, kad kitam prapuola noras tave mylėti“ ir t.t. Man tai labai žavu… Tiesiog svaigina.
Poezijos tomelio rekomendacija
Arba tokie patarimai knygyne apsilankiusiems pirkėjams: „Įsigykite, tai tomelis, skirtas jausmų terapijai privačiame gyvenime. Vartojamas homeopatinėmis dozėmis, pagelbės kamuojant didesnėms ar menkesnėms egzistencinėms bėdoms, padės dvasinių jausmų vidutiniokams“. Perskaičiusi tokią rekomendaciją, tikrai pulčiau “vartoti paskirtus vaistus“.
Gebėjimai permatyti sielą
Kai kurios nuorodos į literatūrą yra išgalvotos, kitos turi realius atitikmenis, nors ne visi kūriniai yra išversti į lietuvių kalbą. Manau, kad kiekvienas panašus pardavėjas, kaip knygoje taikliai apibūdinta „turintis psichometrinių gebėjimų permatyti sielą“, sudarytų kitokį sąrašą, kaip ir matytų kitokius apsilankiusiųjų knygyne negalavimus. Bet pati aprašyta idėja nuostabi, mano suvokimu, čia literatūrine forma perteikiama biblioterapijos esmė.
Knyga moterims, nors pagrindinis pasakotojas – vyras
Abejočiau, ar vyrai įveiktų tokį ilgą ir romantišką pasakojimą apie jausmų paieškas. Gal yra ir tokių. Bet esu tikra, kad nemažai moterų susižavėtų ne tik literatūrinės vaistinės idėja, bet ir herojų kelione, atradimais, skirtingų kartų sąsajomis. Ypač – nemirštančios meilės idėja. Nors čia ji kiek kitokia, nei lietuviams įprasta. Čia moteris myli du vyrus. Ir abu jie savaip ją myli visą gyvenimą, abu skirtingai jos netenka.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 