Žodis bestseleris, o ypač šalia jo esantis epitetas (?) Nr. 1 paprastai mane nuteikia kritiškai, o juo pažymėtas produktas, (tai yra knyga) veikia atstumiančiai. Tačiau šia nuostata suabejojau po mokslinių diskusijų tarptautiniame skaitymą analizuojančių mokslininkų tinkle. Išsivysčiusių kapitalistinių šalių žmonės įpratę viską matuoti ekonomine verte. Jeigu milijonai perka tą patį produktą, reiškia jis vertas pagarbos. Netgi tuomet, kai kalbame apie nematerialų dalyką, kurį mums iš viso dar vis neįprasta vadinti produktu. Šios mintys man siejasi su šiuolaikinės amerikiečių rašytojos Ann Patchett XXI amžiuje parašytu romanu „Vieningieji“ . Taip skelbia jo antraštė lietuvių kalba. Pavadinimo vertimas apytikris, nes originaliai romanas vadinasi „Commonwealth“. Nežinau, ką norėjo autorė tuo žodžiu nusakyti. Gal sąjungą, bendrabuviečius ar kažką kita. Bendrabuviečiai gal ir tiksliau nusako romano turinį. Kažkas tarp yrančių šeimos tradicijų ir suirusių ir vėl iš naujo atsirandančių šeimų, iš to kylančių neįprastų problemų, kurias dar nemokam spręsti ir… viltingos pabaigos, kad vis tiek tas bendrumo (vieningumo?) jausmas žmonėms svarbus, jis išlieka. Nors augant apjungtoje, tai yra, jau kartą išsiskyrusių tėvų iš naujo sudarytoje santuokoje, sunku išlaikyti vienybę. Kažin ar įmanoma likti vieningiems. Tai skaudi tema. Manau, aktuali ir Lietuvoje.
Tai šviesi knyga, kas labiausiai mane nustebino. Sunku būti tėvais (lengviau jais nebūti), nelengva būti vaikais (o čia jau nepasirinksi, bent jau šiame pasaulyje). Nors ankstesnėms kartoms šie sunkumai buvo neesminiai. Matyt dėl to, kad buvo daug sudėtingesnių. Pirmiausia, kaip išgyventi. Išsprendus išlikimo, skurdo ir kovos su būviu problemas, iškilo kitos. Ir jas spręsti nelengviau. Jas suvokti, apčiuopti, įvardinti ir išjausti – nelengvas uždavinys kūrėjams. Šioje knygoje tai pavyko.
Šią knygą biblioterapine galiu įvardinti dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, čia atspindėtos šiuolaikinėms šeimoms būdingos problemos – (ne)ištikimybė, naujos santuokos, vaikų pasiskolinimas vasaros atotogoms ir su tuo susijusios jų priežiūros ypatybės. Narkotikai ir jų nekalta (?) naudojimo pradžia. Tylesniųjų vaikų išgyvenimas gausioje šeimoje, jų tapsmas suaugusiais. Kaip mes skirtingai išgyvename vienatvės poreikį ir kas tam daro įtaką ir dar daug mane užkabinusių kūrinio potemių galėčiau vardinti, jas būtų įdomu aptarti grupėje, išdiskutuoti apie jų suvokimo skirtumus ir panašumus. Galbūt tai padėtų nugalėti savo problemas?
Biblioterapinė yra romano pabaiga, – viltinga, apjungianti išsimėčiusius gimines ir ne visai gimines tuomet, kai artėja išsiskyrimas su seneliais, neišvengiama gyvenimo pabaiga – mirtis. Tarsi senatvė ir mirties artėjimas teikia vilties apsijungimui, atleidimui vienas kitam, tarpusavio pagalbai, atjautai. Senatvė leidžia paprasčiau žiūrėti į skirtumus, leidžia apsijungti anksčiau vienas kito nepripažinusiems. Gal konkuravusiems?
Man šis romanas patiko, galėčiau jį rekomenduoti paskaityti ir kitiems. Jis gali būti vertingas tiesiog pripažįstant besikeičiantį pasaulį, jo vertybes. Ir patvirtinant, kad jame liko amžinųjų vertybių, kurios išlieka.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 