Axel Munthe autobiografinį romaną „Knyga apie San Mikelę“ skaičiau antrą kartą. Pasitvirtino taisyklė, kad geras knygas kiekvieną kartą skaitai kitaip, atrandant vis naujus pasakojimo aspektus. Nustebau, nes knygą skaičiau ne taip jau ir seniai, prieš keletą metų. Bet prisiminiau visai kitaip, nors išlikusios detalės ir dabar mane giliai palietė. Tačiau naujų istorijų, temų ir potemių knygoje atradau daug daugiau, nei jų prisiminiau. Kodėl tiek daug pamiršau? O gal įsiminiau tik tai, kas tuomet buvo aktualiausia?
Šios knygos biblioterapinis poveikis – pagal išgyvenamą aktualiją, svarbią šiuo metu žinią, kurią gauni iš turinio prasmės. Juk skaitai tą pačią istoriją, tik supranti ir apmąstai ją nauja patirtimi ir kitu sąmoningumo lygiu. Ir tai, kas išlieka tolimesniems apmąstymams, veikia terapiškai. Atpažįsti situacijas, įžvelgi netiesiogines jų prasmes, jas papildai sau netikėtomis įžvalgomis. Kodėl turtuoliai pameta gyvenimo prasmę ir ieško jos padėdami vargstantiems? Kodėl madinga, nuobodžiaujanti salonų gražuolė visą save atiduoda suvargusiam, kenčiančiam pamestinukui? Kaip šventieji padeda gelbėti vieversius? Kokius vargus teko įveikti švedui XX amžiaus pradžioje nusprendusiam tapti gydytoju? Kaip jam pavyko tapti ir geru, ir madingu gydytoju?…
Gyvenimiškos išminties, skaitant šią knygą galima atrasti nemažai. Taiklios, su humoru išsakytos pastabos apie vargšų ir turtuolių vargus, skausmus ir neįtikėtinus gyvenimo kelių susikirtimus per tarpininką – psichologija besidomintį gydytoją. Kuris padeda daugeliui, nors dažniausiai pamiršta save.
Šią knygą, manau, reiktų perskaityti visiems, – kad geriau suvoktumėm save, aplinką, savo darbo ir nepriteklių (arba turto) esmę. Ir susimąstytumėm apie Mirtį, kuri visada yra greta. Ne tik šalia operuojančio gydytojo, bet ir kiekvieno iš mūsų – tiesiog Ji yra svarbus gyvenimo etapas kiekvienam.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 