Panašūs knygos pavadinimai mane atbaido nuo skaitymo. Bet šį kartą knygą rekomendavo biblioterapijos užsiėmimo Šiauliuose dalyvė. Senjorai skaito tokias knygas ir jos veikia biblioterapiškai. Nusprendžiau paskaityti L. Gounelle psichologinį romaną „Laimingas žmogus“, kad suprasčiau, kokios knygos patinka mėgstantiems skaityti senjorams.
Romano pradžioje kilo abejonių, ar verta skaityti toliau – kažkoks naivumas padvelkė iš pirmųjų puslapių, – išminčiaus ieškojimas Balio saloje, paslaptingas jo būstas, pasimetęs vakarietis, besistebintis sutavarkyta aplinka ir gera anglų kalba…
Užkabino trumpas poskyris apie „kankinimą“. Nuostaba, kai išlepusiam vakariečiui suskauda, ir tik tada jis pagalvoja – o, tai pasirodo rimta. Kankintojas subtilus – lietimu peržvelgęs visą kūną, žiniuonis užčiuožė skaudamą vietą, kuri buvo mažajame kojos pirštelyje. Sekė diagnozė: jūs sveikas, bet nelaimingas žmogus.
Toliau skaitydama supratau visą siužeto paprastumo efektą. Taip ir elgiasi vakariečiai, bijodami savęs ir kitų, negalėdami pasiryžti, jausdami kaltę. Ir nieko nekeisdami, ir kentėdami „mažaisiais piršteliais“, – juk jie kaip ir tampa nereikšmingi, kol kažkas ant jų neužmina… Tada jau tenka tiesiog paklusti išminčiui… ir keisti mąstymą.
Paprastai perteiktos pamokos, kaip atrasti save, būti atsakingu už savo sprendimus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nelogiški. Pasirinkus vertybes, belieka jomis ir gyventi… Išmintis įgaunama atliekant keistas užduotis, kurios veda savęs pažinimo link.
Sutinku, kad ši knyga biblioterapinė. Gal naivoka literatūrine prasme, bet joje yra Išminties, Vilties, ugdoma Stiprybė ir Savarankiškumas. Kam to trūksta – paskaitykite 🙂
BIBLIOTERAPIJA 