Apie Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“ išgirdau iš biblioterapijos užsiėmimus lankiusių dalyvių. Ne vienai iš jų ši knyga suteikė impulsų apmąstyti savo gyvenimą, pasisemti stiprybės.
Terapija vyrams
Kažkada esu skaičiusi, kad versdamas šią knygą savotiškai gydėsi Sigitas Parulskis. Gydėsi nuo sovietų armijoje patirto siaubo. Ši knyga, ypač jos vyriškoji pusė biblioterapine prasme gali padėti vyrams, – apmąstant karo baisumus, beprasmybę, išgyvenamų fizinių ir dvasinių kančių ribų išnykimą, (pagaliau?) atsisveikinant su gyvenimu. Sakoma, kad išgyvenant ir norint atsikratyti sunkių išgyvenimų, nereikia siūlyti teigiamų, pozityvių knygų, nes žmonės jų nepriima. Pradžiai rekomenduojama tiesiog patirti, kad ne tu vienas išgyvenai tai, jau toks suvokimas yra terapinis. Kaip ir tai, kad tau pasisekė, nes likai gyvas, tai ištvėrei…
Terapija moterims
Moterims šią dalį skaityti baisu, skaudu, neįmanoma. Tikrai aš turėjau praleisti nemažą dalį teksto, nes negalėjau tapatintis su herojaus jausenomis. Tačiau terapiniais man buvo, pavyzdžiui, kiekvieno laiško pradžia su kreipiniu: brangioji mano, nuostabioji mano…. Tie keletas žodžių įžangos apie tokias kadaise mažai pastebėtas smulkmenas, kaip nušvitęs šviesa kambarys, girgždančios lovos ar seniai pamiršti vaizdai, bet išlikęs ten buvusio žmogaus gestas, kažkada buvę nereikšmingi pokalbiai… Kokie jie tampa reiškšmingi nežmoniškoje aplinkoje.
Ir… karas. Karas ir vėl iš naujo karas. Laiškai iš fronto. Besitęsiantys laiškai, kai mylimoji jau žino apie savo mylimojo tragišką žūtį. Laiškai niekam, ar laiškai sau? – tai nelogiška, graudu. Besitęsiantis moters gyvenimas be jo ir nesiliaujantys jo laiškai. Toks autoriaus sumanymas, jis tikrai vykęs. Kelia daug papildomų klausimų – apie gyvenimo trapumą ir kartu – apie jo cikliškumą, prasmę – o gal ir beprasmybę. Kiekvienas vyro laiškas persipina su moters atsakymu jam. Iš pradžių tai tikri atsakymai, bet juo toliau, juo akivaizdžiau, kad abiejų laiškai… skirti sau. Kaip ir rašymo terapija, skirta savo gyvenimo atspindėjimui, išsakymui, besikreipiant į kažką … nerealų ir kartu – artimą sielai žmogų, kažkada buvusį šalia tavęs.
Išgyventa patirtis ir talentingas jos aprašymas
Tokie romanai mano kartai daug ką primena, yra suprantami iš praėjusios jaunystės. Ir dar kartą skatina kitaip pažiūrėti į dabartį, įvertinti kasdienybės palaimą.
Puikus autoriaus stilius, vaizdingi aprašymai – kaip sninga, kaip lyja, kaip buvo gera būti drauge. Kaip sunku tapti suaugusiam ir kaip buvusios aštrios problemos … tiesiog ištirpsta, suaugus ir prisilietus prie naujų, todėl tuo metu itin tikrų nelaimių. Ir visa tai lengviau išgyventi stoiškai, tyliai paverkiant … ir atiduodant save kitiems.
Nelengvai skaitoma, bet puiki knyga. Rekomenduočiau ją norintiems giliau pažinti gyvenimą, jo keistenybes. Ir pamilti gyvenimo smulkmenas.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 