Lorenzi Licalzi romaną „Ko tu iš manęs tikiesi?“ pati kažin, ar būčiau atradusi. Jį perskaičiau pagal klubo narių pasirinkimą. Knyga apie senatvėje patirtą meilę, be to – senelių namuose… kažkodėl suintrigavo daugelį klubo narių. Gal keičiasi mūsų suvokimas, kad meilė gali ištikti tik jaunimą?
Prieš šv. Kalėdas buvo įdomu skaityti knygą, kurioje mokslininkas elementarių dalelių išsidėstyme ieško Dievo, … ir įsitikina, kad jo nėra. Tai pabrėžia ir profesoriaus gyvenimo siužetas – dirbo daug, atsidavęs, bet senatvėje neturi pakankamai lėšų, sumokėti už priežiūrą. Šeimos neliko – vienintelį sūnų teko palaidoti jo ankstyvoje vaikystėje, – bėgdamas pakui kamuolį berniukas pakliuvo po automobiliu… Baisi tragedija, po kurios mokslininkas ir neatsigavo. Nei pats, nei jo žmona. Kuri susirgo vėžiu ir profesoriui ją taip pat teko palaidoti. Jam atrodė, kad Dievas, jeigu jis kur nors yra, negali taip baisiai elgtis – pasiųsti niekuo nekaltą vaiką po mašina, atimti mylimą žmoną… Argi tuomet galima abejoti tuo, kad viskas pasaulyje vyksta chaotiškai? O žmonės vienas kitam tenori kenkti, arba iškrėsti kokią šunybę… Taigi, gyvenimo patirtis fizikos profesorių išmokė cinizmo. Neigimo, atsiribojimo. Net ir nuo mylimos žmonos. Palaidojus sūnų jie taip ir negrįžo prie Meilės kalbos. Teliko buvimas kartu, galbūt – rūpestis vienas kito gerove.
Žmoną fizikui teko slaugyti ir palaidoti. Paskui – palikti savo mokslinius tyrimus ir darbo vietą. Paskui – patirti insultą ir atsibusti suparalyžiuota dešine kūno puse. Širdis tebepalaikė gyvybę, kuri neatrodė vertinga, o labiau apsunkinanti save ir kitus. Argi nelogiška, kad atsidūręs senelių namuose jo įprastas pasisveikinimas, ar šiaip atsakymas į klausimą, skambėdavo: „Eik tu šiknon!“.
Tai toks pagrindinis knygos personažas, kurį įsimyli tuose pačiuose senelių namuose savanoriškai įsikėlusi gyventi gana guvi senutė, buvusi balerina. Ji visiems atrodo graži, maloni, su visais randa bendrą kalbą ir žino, kuo gali pagelbėti. Elena įsimyli ratukuose sėdintį niurgzlų profesorių, kuriam sunku pačiam pavalgyti, ne tik ką… Štai toks keistas romanas, padėjęs cinikui fizikui ne tik atrasti gyvenimo prasmę, bet ir patikėti Dievu. …
Netradicinė istorija, lietuviai joje ras daug kultūrinių skirtumų, kuriuos mums nelengva suvokti. Pavyzdžiui, „italų skurdas“, dėl kurio jie “priversti“ gyventi senelių namuose. Vyrų gyvybingumas (vieno iš senelių nesibaigiantys sekso nuotykiai su tuose pačiuose globos namuose dar pakrutančiomis senelėmis) ir kitokios egzotinės kasdienybės detalės. Kita vertus, visa tai jau iki mūsų atėjusios ir radusios savo vietą naujos moralės normos – tėvai vis dažniau paliekami senelių namuose. O čia gyvenimas tęsiasi. Patiriant savotiškas pamokas, pavyzdžiui, lenktyniaujant, kurį pirmą seselės paguldys į lovą, arba kuris pirmas užims vietą krėsle arčiausiai tualeto.
Manau, kad šią knygą verta paskaityti daugeliui. Juk senatvę teks išgyventi beveik visiems. Gal kai ką perskaitytos mintys įkvėps anksčiau paanalizuoti egzistencines problemas, o gal ir pavyks atrasti savirealizacijos būdą anksčiau, nei tai privers patirta klinikinė mirtis.
Mane šioje knygoje užkabino Elenoje įkūnytos pastangos gyventi, kol gali būti naudingas kitiems. Džiaugsmas atrasti tai, kuo gali kitus pradžiuginti… ir įvykdyti, nepaisant to, kokių pastangų prireiks. O po to jau gali ir ramiai susitaikyti su Mirtimi.
Daiva Janavičienė