Tiesą sakant Olgos Tokarczuk kūrinys „Bėgūnai“ pirmu skaitymu manęs nesužavėjo. Tačiau užkabino. Ypatingai šiandienos aktualija – nuolatiniu žmonijos bėgimu. Mūsų bėgimu per pasaulį, kuris dabartyje įgavo visai naują prasmę. Ar tikrai gyvenimo prasmė – migracija. Iš miesto į miestą, iš vieno oro uosto į kitą… o nuo vienos kelionės iki kitos – sustojęs, pavojingas laikas?
Perskaičiau šią pabirą, nesusietų (beveik) pasakojimų knygą ir padėjau. Galvojau, kad įdomi, bet man nereikšminga knyga. Bet štai… prasidėjo lietuviška COVID isterija, ir pastebėjau, kad kartas nuo karto į mintis užklysta mintys apie šios knygos inicijuotas patirtis. Matyt, kad knyga pataikė giliau, sujudino mano vidinį pasaulį.
Bėgantys nuo kelionės link kitos kelionės. Planuojam, svajojam… keliaujam. Taikliai pataikyta, kad šis ilgesys ypač aktualus išgyvenusiems sovietmetį, kai buvai uždarytas, apribotas ir brandinai savyje ilgesį keliauti, pamatyti, patirti. Galėjai matyti pilką, daugmaž vienodą pasaulį, net jeigu ir pavykdavo kažkur ištrūkti vidiniais tos šalies masteliais. Kita vertus, tada, kai kelionė – įvykis, išskirtinis įvykis gyvenime, viskas buvo kitaip. Patirtys kelionėje buvo daugiau vidinės, susijusios su pokalbiais, pasišnibždėjimais, atsivėrimais. Dabar bėgimas per pasaulį sėja nerimą, vienišių pasisėdėjimus nesvetingose oro uostų kavinėse ir… netgi organizuojamose paskaitose apie keliavimo psichologiją, pavyzdžiui. Klausai, arba nugirsti kažką, kas kelia asociacijas. Arba neklausai, kalbini šalia prisėdusį keliautoją, kuris gviešiasi dėmesio sau. Pabiras, sunkiai suvokiamas, epizodinis pasaulis. Gal išties jis toks ir yra?
Bėgūnai ne tik tie, oro uostuose. Anot rašytojos, yra ir kita bėgančių nuo gyvenimo rūšis – gyvenantys metro linijų traukinių kelionėse. Ten susitinka ir iš tolo pažįsta vieni kitus panašūs. Bėgantys nuo nepakeliamo gyvenimo. Tarsi judant ant bėgių, sustingęs gyvenimas atsitrauks. Tokie užkabinimai knygoje stiprūs, atidengiantys kitokias gyvenimo spalvas.
Skvarbi kūrinyje man buvo „bėgimo nuo gyvenimo“ mintis. Kai sunkiai sergantis jaunystės draugas parašo mokslininkei laišką su prašymu jam pagelbėti pabaigiant kančias. Prirakintas prie lovos, slaugomas pavargusios sesers, buvęs svarbus viešas asmuo. Prašymas mokslininkei, žinančiai, kaip išgryninti gyvūnijos rūšis, kaip procesą atlikti efektyviai ir be žalos gamtai. Prašymas įvykdytas. Keičiasi mūsų etika, mokslas žino, ką daro?
Galvoti apie knygą ėmiau, kai gyvenimas aplink stabdomas. Jis sustojo pirmosios šiais metais kelionės į Nidą metu. Mokėmės, bendravom, turėjom progų atsiverti viruso siaurinamame, pasaulyje, audringos gamtos apsuptyje. Grėsmė iš išorės visai kita, nei būnant viduje – toks aiškus patyrimas iš šios kelionės. Ir perskaitytos knygos beldimas į sąmonę – bėgdamas per pasaulį, nepabėgsi nuo savęs. Pasaulis sako: teks sustoti, apmąstyti, vėl atrasti ramybės žavesį…
Knygą verta paskaityti, joje daug daugiau minčių, apie kurias verta pamąstyti, kai pasaulis stabdomas…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 