Apsisprendimą skaityti Orhano Pamuko knygą „Tos keistos mano mintys“ nulėmė įprastomis gyvenimo sąlygomis keistokas argumentas, – tai kad knyga stora (didelės apimties tekstas, daugiau nei 600 puslapių). Ne karantino laikotarpiu tokie matmenys mane kaip tik atbaidydavo. O prieš galutinai bibliotekos patalpas uždarant net darbuotojams, suspėjau dar užsisakyti keletą knygų. Atėjusi jų pasiimti, supratau, kad dabar – pats tas laikas storoms knygoms. Jos įtraukia ilgam, o tai reiškia, kad karantino „vakarai nebus nuobodūs“ (perfrazuojant lietuvišką šlagerį…).
Knyga man patiko, įtraukė ir išlaikė dėmesį tikrai ilgokai, – o jau tai reiškia, kad romano turinys rezonavo manyje. Turkų rašytojas Orhan Pamuk yra Nobelio literatūros premijos laureatas. Tikriausiai, jis giliai susijęs su Stambulu, savo šalies įvairiaspalve sostine, nes nemža dalis teksto skiriama neįtikėtinai besiplečiančiam miestui. Belieka pridurti, kad kūrinyje atspindimas maždaug nuo 1960 iki 2014 metų laikotarpis, todėl dabar Turkijoje vykstantys neramumai man tapo geriau suvokiami.
Pagrindinis herojus netipiškas turkas
Man patiko, kad pagrindinis herojus Mevliutas – Stambulo atvykėlis, kaimietis. Su tėvu traukiniu atvažiavo į sostinę, kai jam buvo 12 metų. Ir nors visą gyvenimą vaikščiojo po Stambulo priemiesčių gatves, pardavinėdamas tautinį gėrimą boza, netapo turtuoliu. Nes buvo per daug teisingas, atsakingas ir… naivus? – tokio pagrindinio herojaus siužeto romane nesitikėjau. Kad kaip tik toks charakterio bruožų rinkinys taps pasididžiavimo vertu ir ilgo pasakojimo nusipelniusiu reiškiniu.
Tas keistuolis ne tik kad moka padoriai vargti, bet dar ir sugeba mylėti savo žmoną, dukras, sąžiningai atlikti savo darbą. Ir nežiūrint to, kad turtingi giminaičiai iš jo pasišaipo, bet… gerbia. Ir vis padeda, ištikus tikroms nelaimėms. Giminės klanas, sakytume.
Stereotipiškų charakterių daug, bet jie nėra išaukštinami
Tiesa, romane daug ir kitokių veikėjų – sugebėjusių gerai apgaudinėti kitus ir iš to praturtėti. Arba politiškai angažuotų vargdienių, linkusių kelti riaušes, nekenčiančių turtuolių. Deja tuos principus pamiršta, kai patys įgauna galios. Romane pakanka ir meluojančių ar kurstančių neapykantą ir per tai siekiančių sau gerovės, ir t.t. Tiesą sakant, šie charakterio bruožai man kažkaip labiau siejosi su turkiška kultūra. Todėl lieku nustebus, kad toks… geraširdiškas naivumas, kantrus gebėjimas savarankiškai pakilti iš nelaimių, įveikti negandas nedejuojant ir neieškant lengvų išeičių, romane išaukštinami. Bent man taip pasirodė, ir tai patiko.
Moterų gyvenimo siužetai
Atskira linija romane skirta moteris. Pagrindinės romane – trys sesės, ištekančios į tarpusavyje giminystės ryšiais susijusių vyrų šeimas. Tokios skirtingos, ir tokios panašios istorijos, painiai susipynę keliai. Vienai iš sesių Mevliutas ilgai, gal tris metus, rašė meilės laiškus apie jį pakerėjusį žvilgsnį. Nes daugiau jis nieko ir nematė (akivaizdus kultūrinis skirtumas!). Europiečiams tai atrodo taip keista… Štai tie laiškai turi atskirą siužetą. Jie buvo rašyti vienai merginai (įvykus vieninteliam susitikimui žvilgsniais), o gavo juos kita sesuo (nes juos perdavęs asmuo turėjo savo kėslų šioje istorijoje). Laiškai nuostabūs, juos skaitančioji suprato, kad savo gyvenimą paskirs taip jos akių grožį apdainavusiam vyriškiui. Bet paskui laiškai tampa jau žmona tapusios moters baisaus pavydo priežastimi… vis įtariant, kad laiškai buvo rašyti ne man…. O juos rašęs Mevliutas irgi pasimetęs, – ar tas žvilgsnis išties buvo vienos, o gal kitos sesers? Kurią išties jis mylėjo?
Kūrinyje įdomiai pinasi likimai, sielvartas ir džiaugsmai, nusivylimai ir naujos viltys. Geras romanas, kiekvienas jame gali rasti sau aktualių temų, detalių, įžvalgų. Rekomenduoju nesipriešinantiems kitų kultūrų pažinimui ir (galbūt) geresniam suvokimui.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 