Roy Jacobsen romaną „Neregimieji“ skaitėme LNB Skaitytojų klube. Šią knygą pasirinkusios buvome senokai, bet vis atidėdavome jos skaitymą dėl tam tikrų priežasčių. Skaitėme dabar, karantino sąlygomis. Tiksliau kažin ar galima pasirinkti. Karantinas mus apribojo kiek ilgiau nei mėnesiui, o šiame romane patiriame lėtai tekantį šeimos gyvenimą, kurį šalta jūra nuo pasaulio skiria visada.
Skubančio pasaulio svajonė – gyvenimas saloje
Turėti savo šeimos salą – visada atrodė nereali, idiliška svajonė. Tyla, jūra skalauja krantus, paukščių rojus… Ir niekada apie gyvenimą tokioje saloje nebuvau susimąsčius, kad tai… vergovė, nuolatinis varginantis darbas. Kova su jūra ir vėju, kur nugalėtoju gali būti tik tam tikrą laiką, kol vėjas įsismarkauja. O jeigu nežinai taisyklių – visas sunkiai atliktas darbas (pavyzdžiui, pašiūrė prieplaukai, kuri turėjo žmones užstoti nuo vėjo) atitenka jūrai. Ir belieka sulaukti štilio, kad skubėtum kuo greičiau surinkti toli vandenyje išsibarstytas, aplaužytas lentas. Bet žmogus kantrus, – ir vėl iš naujo stato, renčia, ima skolon lėšas, reikalingas naujoms statybinėms medžiagoms… Kol pats paveža tokį krūvį. O kai išsisemia… tai tiesiog prisėda ir numiršta. Ir likę turi tęsti savo kovą už būvį, nes kitaip ir neįsivaizduoja gyvenimo.
Kitokio gyvenimo siekiai
Romane yra ir kitokių patirčių. Matyt, kiekvienam, ar bent jau daugeliui iš salos gyventojų buvo periodas, kai Siela veržėsi į kitokį gyvenimą. Koks jisai, – taip ir lieka neatsakyta. Mergaitės gali būti nusamdytos tarnauti svetimuose namuose. Kai kada tai pasiseka, – jos pamato kitokį, šviesesnį, miestiečių gyvenimą. Kur moterys vaikšto gatvėmis, dainuoja chore ir žiūri į veidrodį…. O kai kada tokia tarnystė virsta dar didesne vergyste, ar tiesioginiu nesusipratimu, kai tarnaitė prisiima globoti pakrikusios turtingos šeimynos neprotingus ir nevalyvus vaikus. Tokia graudi, niūri, kvapą gniaužianti istorija.
Maištauti jūros apsuptyje
Tas paaugliškas noras maištauti, – prieš tėvus, ar įspėjimus šaukiančius kaimynus – grįžkit, juk tuoj bus audra. Bet ženklus reikia atpažinti, ir tai nėra paprasta. Ypač tuomet, kai širdį drasko noras būti savarankiškam, suaugusiam… elgtis savaip. Tokie išsišokimai reti, bet stiprūs, pamokantys. Juk gelbėjant rizikuoja visa šeimyna, ir nukentėti gali ne tik žmonės, bet ir svarbiausias turtas – valtis. Pasakojimai apie tuos paaugliškus išsišokimus stipriai veikia ne nuotykių žavesiu, tikru rizikavimu ir išsigelbėjimu, bet… atšiauriu pasakojimo stiliumi, įvykių konstatavimu. Ir tai yra gyvenimo tėkmė, kurią bet kuriuo atveju teks išgyventi ir eiti toliau…
Nevykstanti komunikacija
Romane mažai dialogų, daugiausia perpasakojama, kas ką sakė. Nes ir tų pokalbių beveik nevyksta. Jei vyksta – jie tokie šalti, bejausmiai, grubūs. Nepaaiškinantys ir retai atsakantys į dar retesnius klausimus. O patirtis perimama darant, – šalia mokančio mėgdžiojant. Kartojant kitų judesius. Tai keistai veikia neturinčius pakankamai guvaus proto, – o tokių aplink nemažai. Šeimyną užgriuvę pamestinukai, savo turtinguose namuose mokėję tik rėkti ir piktintis, varganose sąlygose… tiesiog stengiasi kartu kovoti už būvį. Eiti, daryti reikiamus darbus virtuvėje ir tvarte, gaudyti ir darinėti žuvis.
Ar giminaičiai – tai konkurentai?
Santykiai tarp giminaičių iš kitų salų ir miestelio – atšiaurūs, kaip tie šiauriniai vėjai. Susitinka per tėvo laidotuves, pabendrauja ir išsiskirsto. O vaikams likus vieniems – nėra kas jais nors simboliškai pasirūpintų. Netgi vaikams toliau tęsiant išmoktą darbų vagą, iš jų superkantis žuvį pažystamas valtininkas, stengiasi numušti kainą… O vaikai ieško ir suranda savo būdą brangiau parduoti žuvį, nors tuomet jie patys turi rūpintis ir jos nugabenimo iki supirkimo vietos. Kova už gyvenimą vyksta toliau. Šita baisi kova už išgyvenimą, už gyvenimą dėl vergystės be prošvaisčių. Tokia gyvenimo savoje saloje idilė.
Gyvenimas kitaip?
Ar galimas čia gyvenimas kitaip? – mąsčiau, baigusi knygą. Juk Norvegija – turtinga šalis, kažkaip ir šių žmonių gyvenimas turėjo persiversti link… ko? Galvoju, kad romano herojai (ypač vyrai) turi technologinių planų, kaip pagerinti prieplauką, iš pelkės atkovoti pievos ganykloms ir kt., bet neturi svajonės. Ar galima tikėtis svajonių, gyvenant tokiomis atšiauriomis sąlygomis? Gal tą svajonę įkūnijo paaglės Ingridos pastangos nudažyti namą, baltai. O tai įgyvendinus, stebisi ir džiaugiasi kiekvienas, išėjęs iš trobos ir matantis, kaip ji šviečia iš išorės. Netgi iš kitų salų žmonės atplaukia pasižiūrėti, kas čia pasidarė ir tariasi, kokie dažai tinka, kiek sluoksnių tepė… Štai tokio bendravimo romane per mažai. Norėtųsi, kad tokio pasidžiaugimo, pasidalinimo ir tarpusavio palaikymo būtų daugiau… Tuomet ir gyvenimas būtų kitoks?
Romanas man labai patiko. Sekti tą neįprastai apribotą gyvenimą su vidinėmis baimėmis ir užtikrintu gebėjimu suvaldyti išorines grėsmes, man buvo įdomu. Po šio romano kitaip suvoksiu gyvenimo salose romantiką ir šiaurietišką atšiaurumą bendraujant. Romane dar daug įvairių detalių ir niuansų, kurie gali būti atpažinti ir pripažinti, kaip terapiniai.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 