Julian Barnes romanas „Pabaigos jausmas“ man pasirodė biblioterapinis. Jis atvėrė naujus klodus, suvokiant, kaip mes patys jaučiam save ir kitus, ir kaip tai skiriasi nuo tų kitų išgyvenamos realybės. Nelengva, keistoka, bet verta paskaityti knyga.
Pabaigus romaną, sugrįžau prie klausimo – kieno tas pabaigos jausmas? Ar tai jausmas, kurį patiriame sulaukę brandaus amžiaus, prisimindami keistokus gyvenimo vingius jaunystėje? Ar tai – pabaigos jausmas, suvokiant gyvenimo kelionės beprasmybę? Kitaip sakant – kur mes nueisime taip besielgdami?
Siužetas kaip ir nelabai išskirtinis – keturi paauglystės draugai, išsiskirstę po mokyklos, daug žadantys, pilni ambicijų ir mokslo tiesų… pasklinda po realų gyvenimą, sutinka kliūtis, jas palieka arba savaip nugali… Iš pažadų likti amžinai drauge lieka… tam tikras kartėlis. Jausmuose, santykiuose, negebėjime suvaldyti gyvenimo tėkmės…
Pirmosios pažintys, dar paaugliški jausmai, nepasitikėjimas savimi, susitikimai su antrosios pusės tėvais – visa tai patirti kiekvienam augančiam socialinėje aplinkoje yra normalu. Bet šiame kūrinyje viskas labai užaštrinta, sureikšminta, pašiaušta… man pasirodė, – paaugliški prisiminimai vėliau neturėtų taip jaudinti, išlikti tokie aštrūs. Juk gyvenime patiriame daug reikšmingesnių dalykų?
O tokie svarbūs, mano suvokimu, – esminiai dalykai, kaip Meilė, draugo išdavystė, draugės nusisukimas, iškeičiant tave į kitą draugą – įvykiai ir su tuo susiję jausmai romane – lyg tarp kitko. Epizodai, kurių nesinori liesti, todėl jie nustumiami gilyn, nureikšminami? … Bet jie prisiveja visai netikėtai – kaip buvusios draugės mamos teisiškai palikimu įformintas geriausio draugo dienoraštis. Kuris taip ir liko neperskaitytas. Bet sujudino vandenis…
Šis keistas dokumentas atveria skaudžią žaizdą. Ir vėl – tiesiogiai nesuteikia nei pažinimo, nei tiesos. Tik pajutau buvusios draugės nuoskaudomis ir nutylėjimais paslėptą skausmą. Apie tą, dėl kurio ji pasiryžo palikti ankstyvąją meilę, apie savo šeimos tragediją, susijusią su motina.
Užuominomis, stebėjimu paslapčia grįstas „numanymų“ kūrinys. Apie tai, kokie mes norim būti išdidūs, prašmatnūs ir gerbiami. Kaip sunku peržengti savo egoizmą ir pagalvoti apie kitus, – ne kaltinti, o suprasti, – kas slepiasi po tuo visuotinai priimtinu „laimingos šeimos“ įvaizdžiu…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 