Stefano Zweigo autobiografinę knygą „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“ tikrai verta paskaityti asmenybės vystymo tikslais. Todėl ją galiu įvardinti biblioterapine. Neeilinė asmenybė, išskirtinis gyvenimas, gilus pasaulio suvokimas tikrai gali mus praturtinti įžvalgomis, emociniu nusiteikimu, taikliais komentarais apie mus supančią aplinką ir jos suvokimą.
Gyvenimo pradžia – amžių sandūroje
Likimas lėmė šiam iškiliam rašytojui gimti žydu, turtingoje kultūros gelmėmis Vienoje XIX amžiaus pabaigoje. Amžių sandūroje, kai keitėsi pasaulis, vertybės, pasaulėžiūros. Tikriausiai tai turėjo didžiausios įtakos ir asmenybės susiformavimui, ir kūrybai. Jautrus žmogus, vis pabrėžiantis, kad liguistai nepasitiki savimi, palengva nueina sudėtingą gyvenimo pažinimo kelią ir juo dalinasi su pasauliu.
Gyvenimo pabaigos tragedija (antrojo pasaulinio karo įtaka žydų tautai žinoma visiems) neužgožia autoriaus žvilgsnio į visą ikišiolinį gyvenimą: atkaklų ir nuobodų zubrijimą vaikystėje, paauglystės ir jaunystės abejones savimi, kūrybos pripažinimo džiugesį… Žinant, kad šią knygą autorius rašė jau prasidėjus II pasauliniam karui, emigracijoje ir jo tragišką gyvenimo pabaigą, dar labiau stebina atvaizduoto pasaulio ir gyvenimo žavesys, taiklios detalės, gilūs apibendrinimai.
Pagarba senatvei ir jaunystės kultas
Man labai įsiminė rašytojo pamąstymai apie XIX amžiuje vyravusią pagarbą senatvei, gyvenimu įgytai išminčiai, kuri atsispindėjo žmonių elgsenoje, jų drabužiuose, net šukuosenose ir visame įvaizdyje. Kai lėtas, saugus ir įprastas gyvenimas lėmė visuomenės pagarbą senjorams. Ir todėl visi stengėsi atrodyti vyresni – augino barzdas, nešiojo sunkius, ilgus drabužius, net ir kalbėti bei elgtis stengėsi taip, kad atrodytų senesni. Ir štai XX amžiuje tai pakeitė jaunystės kultas. Visi stengėsi rodytis kuo jaunesni, nusiskuto barzdas, atidengė kūną, visaip stengėsi neparodyti tikrojo amžiaus. Ir sprendimais, ir elgesiu norėta būti jaunuoliais. Argi tai netinka šiuolaikiniam pasauliui? Šis neišmintingo elgesio pagal jaunystės modelį kultas, atrodo, visuomenėje užstrigo ilgam…
Apsivertusios vertybės ir gyvenimas joms besikeičiant
Išgyvenus pirmąjį pasaulinį karą ir jo baisumus bei iškilus naujoms – galios be išminties – vertybėms, sunku buvo iš naujo prisitaikyti. Iškilo tie, kas sugebėjo meluoti, o nuoseklieji ir patikimieji kentėjo. Visa tai labai išmintingai apmąstoma epizoduose apie infliaciją, kai kurių kūrėjų „neeilinius gebėjimus išgarsėti per savaitę“, sukūrus propagandinį eilėraštį. Ir begalinis nusivylimas, kai artėjant baisiai grėsmei, nei įspėjimai, nei įžvalgūs komentarai, jeigu jie priešingi paplitusiai nuomonei, – tiesiog negirdimi… Man tai primena mūsų laikus… Anot Zweigo, praėjo pasitikėjimo autoritetais ir jų skelbiamomis vertybėmis laikas. Nenuilstantis informacijos zvimbesys ją nuvertina. Tiesiog nesiklausoma, nes visai neaišku, kas čia tikra, o kas – tik dėl asmeninės naudos. Kaip gaila tų laikų, kai buvo aišku – kas patikima, o kas neverta dėmesio…
Knyga ilga, arti 500 puslapių, skaityti ją reikia palengva. Nors toks artimas mokslinei analizei literatūrinis tekstas mane užburia… bet kartas nuo karto turėjau daryti pertrauką… tiesiog pamąstymui. Džiaugiuosi, kad atradau šią knygą, ir kad galėjau jai skirti tiek laiko, kiek to reikėjo perskaityti įdėmiai, neskubant.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 