Lietuviškos novelės

Akvilės Kavaliauskaitės knygą „Kūnai“ iš bibliotekos pasiėmiau dar iki jos įtraukimo į nominuojamus „Metų knygos rinkimus“ sąrašą. Labai džiaugiuosi, atradusi lietuvių autorės knygą, kurią galiu rekomenduoti ir kitiems. Man ši knyga labai patiko – išieškotu žodžiu, subtiliai reiškiamomis emocijomis, skaidriomis arba išmintingomis įžvalgomis.

Novelės man patinka dozuotu skaitymu. Kai gali nutraukti malonumą, nes ten yra autoriaus padarytas sustojimas. O siužetas nenutrūksta, jis jau išbaigtas – reiškia gali neskubėdama apmąstyti – apie paaugliškus tikslus ir jų siekimo būdus, apie netikėtai viename viešbučio kambaryje atsidūrusius menininkus (vaikiną ir merginą) ir iš to išplaukiančias pasekmes. Kurios, tikėtina, visai kitaip būtų susiklosčiusios dar mano jaunystėje… Apie Likimo vingius, kurie kažką iškelia centrine figūra, nors to ir nebuvo siekta… ir dar daug gražių situacijų, kurias verta paskaityti, apmąstyti ir… atrasti kažką terapiško sau. Juo labiau, kad percituojant Timą Petraitį, biblioterapija – tai buvimas šalia su knyga. Neskubinant, tiesiog išbūnant kartu tą reikiamą mintims gimti laiką…

Daiva Janavičienė