Gyvenimo pamokos – gyvenimo teatras

Kęstučio Marčiulyno Bo Haeng Sunim esė knyga „Nabi arba gyvenimo teatras“, kaip supratau, nėra vien jo sukurtas kūrinys, kaip mes suprantame tekstų rašymą. Nes knygos pabaigoje minima, kad prie galutinio turinio suformavimo prisidėjo ir kiti – kalbindami vienuolį, papildydami tekstą mintimis iš pokalbių įrašų, sudarydami vientisą teksto struktūrą. Kaip ten bebūtų, autentiškos jau Anapilin iškeliavusio lietuvio, tapusio korėjiečių žemėje Zen vienuoliu, mintys, alegoriniai pasakojimai mane palietė. Todėl knygą rekomenduoju ir kitiems.

Tekstas nėra lengvai skaitomas, trumpuose pasakojimuose ne visada pamatysi išbaigtą siužetą, net ir pagrindinės minties kartais tenka paieškoti suvokimo labirintuose. Bet kai kurie prisilietimai prie Dvasios tokie stiprūs, kad net kvapą užima. Autoriaus prisiminimai iš vaikystės provincijoje. Kai tėtis daug gėrė, o mama buvo poetė… Ir abu neišgyveno iki senatvės. Paskui  skaitytojas sužino, kad seneliai – buvę tremtiniai, grįžę į Lietuvą ir sunkiai čia prisitaikę. Tas keistas sovietinis laikmetis. Kai siekiantiems dvasingumo buvo labai nedaug takelių…

Ir štai atviros žaizdos prisipažinimas „teko pasirinkti – tarp bomžyno arba vienuolyno“. Girtavimas, muštynės – provincijos kasdienybė, deja. Sovietiniais laikais rasti „dvasingumo kelią“ – tikrai nelengva. Nors buvo juk ir tokių pavyzdžių, bet tikrai suprantu, kaip nelengva buvo ieškoti savo Mokytojo. Ir gerai, kad toks atsirado. Iš toli atvyko, bet įkvėpė, patraukė tarsi magnetas… Atsimenu tą keistą laikotarpį, kai į Lietuvą vis atvykdavo įvairių tikėjimų skleidėjai. Gal todėl tas prisilietimas prie autentiško to laikotarpio man emociškai labai artimas.

Labai gailiuosi, kad taip ir nesugebėjau pakliūti į Kęstučio spektaklius, kuriuos jis vis vaidino kasmet grįždamas į Lietuvą. Kvietė žiūrovus labai limituotai. Nesuspėjai – ir tiek žinių, iki kitų metų. Deja, tų kitų metų jau nebus.

Kaip viename iš interviu Kęstutis sakė, kad iš jo spektaklių liko daug alegorinių pasakojimų, kuriuos jam norėjosi užrašyti, paskleisti. Man labai prasmingas pasirodė pasakojimas apie lauko gėlę, kurią kažkas panoro parsinešti namo ir pasodinti į vazoną. Na, ir ką? Ar gėlei tas patiko? O kas gi jos klausė apie tai, kas jai patinka/ nepatinka. Ji tiesiog privalėjo prisitaikyti… Arba pasakojimas apie baltą lapą, kurį ne vienam tenka atversti savo gyvenime. Na, ir kas toliau? Ką tenai parašysi tu, ar kiti parašys? Anot autoriaus „praeinant pro tą lapą, mano širdis iššoko iš įprastinės vietos. Likęs be širdies, sustojau. Belaukdamas, kol sugrįš, suvokiau savo nerimo priežastį“… Tokias ir panašias mintis tiesiog galima medituoti…

Toks keistas, netelpantis į normalumo rėmus gyvenimas. Ieškojimai ir atradimai – manau, kad jie gali padėti praplėsti gyvenimo suvokimą ir kitiems.

Daiva Janavičienė