Mėgstantiems skandinavišką atšiaurumą su viltimi. Apie gebėjimą išgyventi ir tęsti gyvenimą, net per karus, nepriteklių, sunkią kasdienybės naštą. Ir Meilė čia tokia… su išgyvenimo prieskoniu ir paklusimu tėkmei.
Roy Jacobsen romanas „Balta jūra“ yra siužetinis romano „Neregimieji“ tęsinys. Pirmasis kūrinys man krito į širdį, todėl su įdomumu laukiau, tai kas gi nutiko tiems vargšams, vieniems saloje likusiems vaikams. Atšiaurios, šaltos jūros apsuptyje, jie liko be suaugusiųjų. Sunkaus gyvenimo kelias neilgas, deja. Tėvus teko palaidoti ir … tęsti gyvenimą.
Bijojau sužinoti kažką nepataisomai skaudaus. Pradžia tikrai optimizmo nepakėlė. Bet autorius rašo taip įtraukiančiai, kad negalėjau skaitymo nutraukti. Ir gerai kad taip… nes romano ašis – tikėjimas grįžtančia gyvenimo tėkme, pasitikėjimas jausmais, meile (nors ir keistoka jos išraiška, šiaurietiška gal, o gal – tiesiog išlikimas kitaip neįmanomas, be lašelio meilės).
Siužete yra ir karo atgarsiai, padedantys vargus išgyventi belaisviai, iš karo besipelnantys nepritapėliai ir t.t. Bet pabaiga – optimistiška. Į salą sugrįžta gyvybė – ne tik gimsta vaikas, bet ir grįžta seserys, brolis su šeima… Saloje dar niekada nebuvo tiek gyventojų… gyvenimas tęsiasi.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 