Romanas apie profesionalumą ir profesionalus

Ayn Rand romanas „Šaltinis“ nėra mano mėgiama, ir nebus dažnai iš naujo skaitoma knyga. Tačiau vis tik ją perskaityti vertėjo. Nes kalbėti apie knygoje atskleidžiamas temas norisi, tikiu, kad šios temos įdomios ir kitiems. Man šis romanas svarbus pasakojimu apie medijų galią, profesionalumą architektūroje ir žurnalistikoje ir – apie ne tokį jau ir retą reiškinį – nužmogėjimą, kitų trypimą. Čia atskleidžiamas mechanizmas, kaip tai vyksta, prisidengiant gėrio siekiais. Viena vertus, atrodytų,  kad profesionalumas knygoje iškeliamas, kaip didžioji vertybė. Be to, parodoma, kaip profesionalus kitų žlugdytojas jaučiasi, kai jo išugdytas profesionalumas atsisuka prieš jį. Apie tai pamąstyti tikrai verta. Man baisiausias naratyvas – kaip mokslas ir tyrimai pasitelkiami nuomonės formavimui.

Labai ilgas, sakyčiau – perkrautas detalėmis, kūrinys. Tačiau tai, kad jis parašytas apie 1940 metus – neįtikėtina. Sunku suvokti, kad aš (tikriausiai ne viena tokia) taip ilgai nemačiau tos baisios bulvarinių laikraščių galios. Nors tai supratau jau iki šios knygos skaitymo, vis dėlto, kažkodėl maniau, kad žiniasklaidos magnatai ir jų turima galia visuomenei – yra XX amžiaus pabaigos tendencija… Pasirodo, ji tiesiog mus pasiekė pavėluotai. O ir anksčiau – sovietiniais laikais – žiniasklaidos galia tiesiog reiškėsi kitaip. Bendrai kuriama ideologija, žemiausių visuomenės poreikių palaikymas, paklusnaus pritarimo ideologijai formavimas – sunki tema romanui. Čia ji gerai atspindėta. Dėl to romaną perskaityti tikrai verta. Manau, kad ketinantys studijuoti žurnalistiką, viešąją komunikaciją – privalėtų perskaityti.

Profesionalumas žiniasklaidoje reikalingas galiai ir turtams generuoti. Profesionalumas socialiniuose moksluose – patikimas ramstis plačiajai visuomenei pūsti dūmus į akis, profesionalumas architektūroje – būtinas norint gerai pastatyti namus, kad žmogus juose gerai jaustųsi. Suprantu, kad architektūra čia simbolis, taiklus simbolis – nes per jį atsiskleidžia modernybės priešprieša klasikiniams principams, per kuriuos reiškiasi stagnacija. Naujų medžiagų naudojimas, naujų projektavimo ir statymo principų atradimas, – čia suprantamas, kaip profesionalumo siekis. Profesionalumas – tai plieninio žmogaus pastangų reikalaujantis principas. Kad būtum ištikimas profesijai, turi būti pasiryžęs žlugti, būti pasmerktas, badauti, imtis menkiausių darbų… ir išlikti sveikas, ištvermingas, nepalaužiamas… Terminatorius, ne kitaip. Kažin, kaip jau paprastas žmogus atlaikytų tokius Likimo ir žmonių smūgius. Na, bet Rorkas atlaikė, įrodė, laimėjo. Net moters meilę pasiekė prievarta, o paskui – ėjo paskui ją iki galo, net per žiniasklaidos patyčias. Idėjiškai gražu, bet kažkodėl manęs neįtikina. Kažin ar jie galėtų taip įsitvirtinti, tie deklaruojami idealai. Jeigu juos pasiekti tektų tokia kaina…

Citatos:

Jis pajuto gailestį suvokęs, kad žmogus prarado viltį ir savivertę. Tai jau viskas, pabaiga, vilties prisikelti nebeliko. Šis jausmas buvo gėdingas. Rorką apėmė gėda skelbti tokį nuosprendį žmogui – kad jis nebejaučia žmogui jokios pagarbos (p. 658) – epizodas, kai Kyplingas atnešė buvusiam draugui projektą, kurio pats laimėti nesugebėjo.

Pilkojo kardinolo Tuhio (paslaptingo, niekšiško influencerio) troškimas sunaikinti nepaklūstantį profesionalą: „Aš nenoriu jo mirties. Noriu kad jis sėstų į kalėjimą. Cypę, už grotų. Kad būtų užrakintas, sutramdytas, supančiotas. Ir gyvas. Jis darys, ką kiti lieps. Valgys, kelsis, grius, judės – kaip kiti lieps. Vykdys įsakymus (p. 715)

Jeigu išmoksi valdyti bent vieną žmogaus sielą, gali imtis ir visos žmonijos (p. 716)

Užuojautą paversdami aukščiausiu dorybės matu, mes paverčiame kančią svarbiausia gyvenimo dalimi. Tada žmonės trokšta matyti kitus kenčiančius, kad patys galėtų pasijusti dorybingais. Tokia altruizmo prigimtis (p. 767).

Šį kartą – ne įkvepiančios, bet kviečiančios apmąstyti pasaulį citatos. Kažkodėl šį kartą tokios…