Jautriai apie Tėvą Stanislovą

Arvydo Juozaičio knygą „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ pasirinkau perskaičiusi J. Lieponės „Kelias, pingvinai ir aš“. Čia radau ne tik jautriai aprašytas Paberžės ir Dotnuvos vietoves, bet ir jas iš užmaršties naujam gyvenimui prikėlusį maldininką Tėvą Stanislovą. Dėkinga esu Jurgai Lieponei ir dėl paminėtų nuorodų į papildomos informacijos šaltinius.

Apgailestauju, kad Tėvo Stanislovo nebuvau sutikus realiai. Nors amžių sandūroje tikrai nemažai apie jį esu girdėjusi, – deja, ne vien iš susižavėjusiųjų jo asmenybe. Dabar galvoju, kad nieko čia keisto, juk Didieji Žmonės visada turi ne tik garbintojų, jais besižavinčių, bet ir juos uoliai žeminančių asmenų palydas. Man patiko, kad knygoje istorijos yra kilniai pagerbiančios Tėvą Stanislovą, atskleidžiančios jo užsispyrimą, principingumą, ištvermę, pasikliovimą vidiniais įsitikinimais. Tai suformavo jo charakterį jaunystėje, padėjo išgyventi tremtį, lagerius, atskirtį nuo pasaulio jau grįžus iš tremties… Tai padėjo atsiriboti nuo puikybės, anot maldininko, – vienos didžiausių grėsmių ir nuodėmių daugeliui asmenybių.

Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, Aukščiausiojo valia ir kartu – tarnavimas žemėje kenčiantiems, giluminis jų suvokimas – žavinčios ir įkvepiančios Tėvo Stanislovo savybės. Gebėjimas nuolat mokytis ir tobulėti, netgi sovietiniais laikais, kai atrodė, neprieinami gilieji Tikėjimo, Teologinės filosofijos šaltiniai. Gebėjimas pasitikėti Dievo valia ir įkvėpti kitus – nuteikia savo vidinės motyvacijos apmąstymui.

Man ši knyga buvo biblioterapinė turiniu, Tėvo Stanislovo asmenybės pažinimu. Šio žmogaus ir maldininko gyvenimas tekėjo šalia mūsų, darė įtaką aplinkiniams. Išlikę pasakojimai tą įtaką pratęsia. Skaitant šią knygą, galima atgaivinti savo Sielą.

Daiva Janavičienė