Biblioterapinis žodynas?

Akvilinos Cicėnaitės romanas „Anglų kalbos žodynas“ man skaitėsi labai lengvai. Autorės pozicija, vertybės, tiesiog perteikiama informacija man patiko, – ir asmeninis jausenų išpažinimas, ir globalių problemų apmąstymas, kelionės COVID pandemijos metu patyrimai tiesiog praplaukė pro mano sąmonę vienu srautu. Skaitydama vis pagalvodavau – gera mintis, reiktų pasižymėti. Bet mintis vijo mintį, tarsi gaudynėse – negalėjau prisiversti sustojimams. Tikriausiai išgyvenau skaitymo malonumą. Norėjosi tą knygą aptarti su bendramintėmis klube.

Skaitytojų klube prie bendro šios knygos skaitymo priėjome po gero pusmečio. Apsidžiaugiau, bet artėjant susitikimui supratau, kad … knygos turinio neatsimenu. Visaip mąsčiau, peržiūrėjau užrašus, kuriuos įprastai vedu apie man patikusias knygas. Užrašų nėra. Įrašo tinklaraštyje nėra. Ir galvoje pasakojimas apie knygą visai nesidėlioja.

Ir kas čia yra, supratau skaitytojų klubo susitikime. Ne man vienai taip, – pritrūko nuoseklaus pasakojimo. Arba – mano (ir ne tik) atmintis neišsaugo turinio, jeigu nėra vientiso pasakojimo. Tiesa, liko jausmas, kad knyga man patiko, bet … kažkaip to pasirodė per mažai. Taip pat prisiminiau iš terapinio rašymo užsiėmimų, – terapiškai veikia vientisos istorijos sukūrimas, – su pradžia, istorijos išsirutuliojimu ir pabaiga. Anksčiau tą teiginį suprasdavau kitaip, nei dabar jis man surezonavo. Tikriausiai knygą perskaičiau per greitai.

Romanas šiuolaikiškas, stilius – įtraukiantis, netgi – užburiantis. Bet … panašiai, kaip slenkanti informacijos juosta socialinėse medijose – prabėgo ir išsitrynė. Galbūt jauni žmonės transformavo savo gebėjimus, ir jie sugeba iš atskirų detalių sudėlioti mintyse pasakojimą bei jį išsaugoti ilgam. O gal – tas naujas medijų ir skaitymo pasaulis tiesiog jau toks ir yra – praplaukiantis pro mūsų sąmonę ir paliekantis tik jausmą, buvimo kartu įspūdį. Ne turinį, gal jo mums jau per daug?

Žodyno sąvoka šiame romane neskirta atminčiai papildyti. Juk patyrimus neklasifikuojam pagal abėcėlę. Bet įsigilinus atskirus apmąstymus, suprantu, kad jie gali būti biblioterapiniais. Apie rašymą, kaip galimybę „perrašyti savo asmeninę istoriją“. Apie nuosavybės jausmą, kuris “galėtų pagelbėti nurimti ir įsižeminti“. Apie gyvenimą ir galimus įvairius jo tęsinius pagal skirtingus scenarijus. Apie žodžius, skirtus įvardinti skausmą, netekus artimojo (našlys, našlė, našlaitis) ignoruojant motinas, netekusias savo vaikų. Ir dar daug daug detalių, kurias užrašė Autorė, – jos labai svarbios ir skatina susimąstyti.

Nors skaitymo klube aptariant knygą, buvo tokių, kurioms ji nepatiko. Kaip viena iš pasisakiusiųjų sakė – net nedrąsu apie taip gausiai įvertintą knygą sakyti, kad ji erzino ir neįveikei net pusės. Bet tam ir yra klubas su biblioterapiniais elementais, čia sudaroma ir skatinama galimybė atvirai išsakyti savo patirtis ir … išklausyti kitus. Jau ne kartą esu patyrus, kad tarp panašią nuomonę turinčių skaitytojų kyla bendrystės ir toks lyg ir palengvėjimo atodūsį primenantis jausmas. O tai taip pat svarbu terapijai.

Knyga dabar madinga, kažin ar jai reikia mano rekomendacijos, – bent įdomumo dėlei ir taip ją skaito daugelis. Manau, kad ji biblioterapine galėtų būti turintiems patirties emigracijoje, galbūt – ketinantiems apsispręsti, kur jie nori nugyventi likusį gyvenimą. Taip pat tiems, kuriems malonu panirti į jautrius, melancholinius apmąstymus.

Daiva Janavičienė