Upė tiesiog teka, net ir tuomet, kai joje tarp žolių įstringa gyvenimai
Latvių rašytojos Lauros Vinogradovos romanas „Upė“ mane labai įtraukė, ne tik pasakojamu siužetu, gal net labiau – stiliumi. Širdį veriančiomis detalėmis apie herojų jausenas, numanomus jausmus.
Man patiko, kad knygoje yra keletas iliustracijų, jos papildo siužetą. Pagrindinė herojė Rutė gyvenime nematė (bent jau neatsimena) savo tėvo, o iliustracijoje jis su mažu berniuku, pas močiutę augusiu kaimynu Kristofu, su kuriuo Rutė susipažįsta paveldėjusi seną tėvo namą prie upės. Tokia netikėta, simbolinė tema – paveldėtas senas namas susijęs su niekada nepažinto tėvo gyvenimu. Jo suaugus dukra patiria, kad tėvas buvo „geras žmogus“, visiems padėjo, nieko neatstumdavo… O štai ji vaikystę prisimena, kaip su mama ir sese nuolat kraustėsi iš vienų namų į kitus, pas naujus mamos vyrus. Mama apie tėvą nekalbėjo, yra sakiusi, kad jis buvo „kaimo kvailelis“. Man tai labai keista istorija…
Rutė ieško savęs, jos pačios gyvenimas lyg ir puikus – turi mylimą vyrą, gerai gyvena, bet… negali nurimti, ieškodama dingusios sesers, brangiausio jai artimo žmogaus. Atrodo, kad Rutė taip ir neišmoksta kitiems atsiverti, įgauti sparnus gyvenimui, nors tam lyg ir yra visos sąlygos.
O štai seno namo prie upės kaimynė Matildė pilna gyvenimo džiaugsmo ir betarpiškumo bendraujant. Nors rūpesčių aplink ją daugiau, nei progų džiaugtis… Vyro nėra, bet augina du vaikus. Tiesa, jai padeda brolis Kristofas, kuris kartas nuo karto atsiranda „prie upės“, o didžiąją laiko dalį praleidžia Anglijoje, dirbdamas žvejybiniame laive. Stipruolis – milžinas, sugebantis užgniaužti savyje ir jausmus, ir fizinį skausmą. Autorė tai išsako labai vaizdingais, empatiškais simboliais. Lyg ir mezgasi artimas ryšys tarp jo ir Rutės, bet… neįvyksta, nors to tikėjausi skaitydama. Tarp kentėjusiųjų vaikystėje greičiau tirpsta ledo sienos, bet ne šį kartą.
Siužete svarbi skriaudžiamų vaikų tema. Neįtikėtina sesučių Rutės ir Dinos istorija, kurios augo su mama, bet be meilės ir pasitikėjimo, be elementarių sąlygų. Matildės ir Kristofo tėvai tebegyvena, nors vaikus iš globos įstaigos pasiėmė ir juos užaugimo močiutė. Nors ir badmiriaujant, čia augti vaikams buvo geriau, nei būti už pavedžio vedžiojamiems tėvų. Tiesiogiai taip – tėvai vaikų judrumą suvokė, kaip neįveikiamą trukdį ir pavadžiu ant kaklo sprendė problemą. Kol nusprendė visai vaikais atsikratyti. Kaip priešingybė – Matildės auginamam sūnui nieko nedraudžiama. Bet čia taip ir nėra šeimos, vieni kitais rūpinasi brolis ir sesuo.
Pabaiga viltinga – Rutė atranda mėgstamą veiklą, grįžta į gyvenimą, jie su vyru turi planų ateičiai, nori statyti naują namą vietoj sudegusio senojo. Tarp jų tirpsta ledo siena.
Apie romaną sužinojau pokalbio su kolegėmis iš Latvijos metu. Jos sakė, kad „Kalendorius“, „Motinos pienas“ ir „Upė“ – labiausiai šalyje skaitomos latviškos knygos. Ir įspėjo, kad ši knyga prasideda „baisiai“. Gerai, kad įspėjo, nes kitaip – matyt, ties tuo skyrium būčiau ir sustojus…
Taigi, nesustokite, ties tragišku įžanginiu skyriumi, skaitykite toliau – verta
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 