Negatyvi medijų įtaka XIX amžiuje

Gustave Flaubert romanas „Ponia Bovari“ – XIX amžiuje parašyta, nelengvo turinio, įtraukianti ir suteikianti galimybes susimąstyti knyga. Siužeto ašimi tikriausiai daugelis matys santuokinę neištikimybę, juk apie tai sukasi esminis pasakojimo siužetas. Mano nuomone, čia galima įžvelgti kitą, šiems laikams labai aktualią temą – kaip medijos (šiame kūrinyje – grožinė literatūra) neigiamai veikia (nestabilios psichikos?) žmogų.

Jautri jauna moteris išteka sėkmingai, ją mylintis vyras stengiasi ir yra atsidavęs šeimai, šeimoje auga dukrytė. Ir … ponią  Emą ima graužti nuobodulys. Ji neranda, kuo užpildyti Sielos tuštumą. Liūdna, bet labiausiai ją sužavi turtingi kaimynai, jų rafinuoti poelgiai, tviskėjimas prabanga, manieros…. Ji įsitikinus, kad „pati niekuo nesiskiria nuo pastarųjų, yra iš to paties molio“. Bet … neturi tokių galimybių ir privalo kęsti šį baisų neturtą, nevalyvumą, nemokšiškumą. Ji svajoja, kad viskas turi būti „kaip tuose paslaptinguose romanuose“, kur meilė reiškiama sonetais, įsimylėjus „nuplaukia pasaulis“, nugalimos visos kliūtys (pavyzdžiui, tuo pagrindu ji nori pastūmėti jauną žmogų link jai reikalingos pinigų sumos vagystės).

Graži, įdomi moteris, mokanti bendrauti … sužavi ne vieną vyrą ir … ryžtasi „aistros tenkinimui“. Nes tai, anot jos suvokimo, tikrasis gyvenimas. Juk stypsoti namie, adant kojines, matyti nuolat zirziantį vaiką ir būti ankštuose, neprabangiai apstatytuose kambariuose – tikrai nuobodu. Todėl atgaivos ji ieško knygose, dejuoja jas skaitydama ir stengiasi, kad pasaulis keistųsi pagal jos svajones iš „populiarių meilės romanų“. Deja, neištikimybė irgi nenumaldo sielos, nes sutikti atsitiktiniai vyrai tiesiog nori pažaisti su „įdomia meiluže“, bet nėra pasiryžę tenkinti jos įgeidžių.

Herojės tragediją apsprendžia jos finansinės apgavystės. Čia viskas suskaičiuojama tų, kurie nesuinteresuoti kitus gelbėti, jie žino pinigų, vekselių galią ir ja naudojasi. Romano istorijai artėjant prie pabaigos, man jau buvo ne tik kad buvo beveik tikėtina atomazga – Emos mirtis. Čia ji pati pasirenka tokią išeitį ir… dramatiška istorija baigiasi, tarytum. Bet juk iš tiesų – ji nesibaigia šia mirtimi. Ji turi tęsinį artimųjų likimuose. O jie labai liūdni.

Romanas rašytas XIX amžiuje, dabar kai kurie dalykai suvokiami kiek kitaip, gal ir sprendžiami būtų paprasčiau. Bet tas istorinis praeities aspektas lyg ir užaštrina žmogaus psichikos pastovumo/nepastovumo problemą. Deja, bet daug skaudžių pamokų juk lemta patirti ir šiuolaikiniams žmonėms.

Knyga patiktų psichologinio romano mėgėjams, mėgstantiems skaityti Dostojevskio tekstus. Čia išreikštos psichologinės problemos, perteikiami išgyvenimai suteiktų impulsų apmąstyti ir savo santykius su artimaisiais, vertybių pasirinkimą ir gebėjimą / negebėjimą jų laikytis.

Tai nėra viltinga knyga, bet apmąstymai ir pokalbis apie romaną (moderuojant pokalbį pagal temą “Kas būna, kai nesilaikome humanistinių vertybių“) galėtų turėti ir biblioterapinį poveikį.

Daiva Janavičienė