Išpažintys, prisipažinimai ir pokalbiai ne visų ausims

Ingmar Bergman romanas „Intymūs pokalbiai“, kaip rašo knygos viršelyje yra „keistas švedų meilės romanas“. Tikrai keistas, net nežinau, ar apie meilę. Gal apie jos trūkumą ir to pasekmes. O gal – tiesiog vienos šeimos istorija, perduodama keleto žmonių žvelgimo kryptimis.

Pastoriaus šeima, o sutarimo nėra. Ar keista, kad pastorius pameta tikėjimą? Tikriausiai jam sunku, bet žmona galvoja ir planuoja, kaip jį apkaltinti „nestabilia psichika“, kad jai atitektų trys vaikai. Tas jai labai svarbu, nors tuo pačiu ji nori ir toliau lankytis pas meilužį, – gerokai už ją jaunesnį, pasimetusį studentą teologą. Lyg ir dega ten paslaptingas meilės židinys, dėl to visa aplinkinių kančia. Bet priartinus žvilgsnį, pasirodo, kad ten nedaug romantikos, o pakankamai pasimetimo, nepatogumų, saviapgaulės, kaltės. Tai dėl ko čia vyksta ta tragedija ir ką ji reiškia? O gal tragedija tik iš intymių pasisakymų, atsivėrimų išpažintyje, jei tai būtų kitokio plano pasakojimas – daug kas sušvelnėtų, neliktų tų aštrių savęs teisinimo ir kitų kaltinimo kampų…

Kiekvienas gali savaip atsakyti į kylančius klausimus, reaguoti pagal savo suvokimą ir patyrimą. Bet romanas įdomus, įtraukia, verčia mąstyti.

Romanas patiktų mėgstantiems narplioti šeimynines istorijas, atrasti romantikos ir … leisti sau ja nusivilti. Man knyga patiko. Tokia mažutė, o talpi mintims, apmąstymams, refleksijoms.

Daiva Janavičienė