Apnuoginti galvojimai

Violeta Tapinienė knygos pradžioje rašo, kad knygoje “Susigrąžinto laiko blyksniai“ rasim „atvertus apnuogintus galvojimus“. Taip ir yra, čia autorė, matyt, tiksliausiai apibrėžia kūrybos žanrą. Apmąstymų, kurie netelpa savyje, išguldymas tekste. Toks rašymas, manau, yra terapinis, – išrašyti mintis, ir lengviau nuo jų atsiskirti.

Mane labiausiai palietė pirmoji knygos dalis, kurioje aprašoma vaikystė. Prisiminimai iš kitų pasakojimų – kaip gi kitaip, jeigu jie apima ir kūdikystę, ir senelių gyvenimus. Vos gimus, teko patirti tremtinės, bėglės likimą – mama su kūdikiu ant rankų ištremta į Sibirą. Ta kelionė, pabėgimas pakeliui, grįžimas į jau buvusias gyvenimo vietas, – o ten jau abiems nėra vietos. Kartu su mama išgyventa tragedija – savo žemėje būti nelegalėmis. Taip baisiai tas laikotarpis rezonuoja, ypač dėl to, kad ir dabar pašonėje vyksta panašios tragedijos. Ar blogis užkoduotas kartotis? Ko turėtume iš to pasimokyti? – čia jau man kyla klausimai, prisilietus prie gražiai išpasakotų istorijų.

Stilius, pasakojimo stilius šioje knygos dalyje mane tiesiog užbūrė. Nežinau, ar tik aš, – skaitydama tiesiog jaučiau rimą, balso skambesį, malonų tembrą – nors pačios Violetos Tapinienės balso neteko girdėti.

Vis pagalvoju apie tekusius išbandymus – kodėl taip lemta? Tas klausimas kyla man, jo autorė beveik nekelia „galvojimuose“. Nors kartais tas klaustukas prasimuša, nes kaip gi kitaip… Tas pasiryžimas slaugyti – ir mamą, kuri išgyveno iki 95 ir anksti netekusį judėjimo galimybių vyrą. Taip, sunku sau atsakyti į tą klausimą – kiek atseikėta iškentėti? Kokį kryžių tenka nešti per gyvenimą, – o juk tokį, kurį gali pakelti…

Knygą rekomenduočiau vyresnio amžiaus žmonėms – jiems asmeninės, nuoširdžios ir emociškai sunkios istorijos yra suprantamos ir išjaučiamos. Nežinau, ar visą knygą užtektų kantrybės paskaityti jauniems žmonėms, nors jiems kaip tik tai būtų gera gyvenimo pamoka – kaip išgyventi, kuo džiaugtis ir kaip džiuginti kitus.

Knyga paliečia Sielą, giliai kabina. Daug temų, kurios kitiems gali būti biblioterapinės – paskatintų pačius apmąstyti savo patirtis, galbūt – lengviau atsiverti, pagalvoti apie sau ir kitiems tekusius gyvenimo išbandymus.

Daiva Janavičienė