Istorija apie nelengvą mamos ir dukters santykį

Elizabeth Strout romanas „Mano vardas Liusė Barton“ persako sudėtingus mamos ir rašytoja tapusios dukters santykius. Jos susitinka ligoninėje, kur mama atvažiuoja aplankyti sergančios dukters. Ir kalbasi tiek atvirai, kaip dar niekada nekalbėjo. Nors tai nėra nei išpažintys, nei intymūs prisipažinimai ar kažkas panašaus. Tiesiog jos per visą gyvenimą tiek ilgai nebuvo vienoj erdvėj dviese ir… tiek atvirumo sau iki šiol neleido.

Šis kūrinys labai susipina su kitu tos pačios autorės romanu „Viskas įmanoma“ (apie jį visai neseniai rašiau). Abi knygos iš to paties konteksto – nedidelio provincijos miestelio JAV. Jeigu romane „Viskas įmanoma“ Liusė Barton tik viena iš daugelio čia susipinančių miestelėnų gyvenimų, tai „Mano vardas Liusė Barton“ ji pagrindinė pasakojimo ašis. Perskaičiusiems vieną romaną, rekomenduoju paskaityti ir kitą. Tiesiog jose esantis turinys vienas kitą papildo, persipina tie patys herojai, tos pačios gyvenimo detalės kitam kontekste daugiau pasako.

Skurde gyvenanti šeima, kurioje vyras kenčia nuo kare patirtų psichologinių traumų. Tėvai užsiėmę savimi, kova už būvį, tiesiog išgyvenimu (nors apie tai sužinome iš užuominų, nėra ilgų aprašymų). Šeimoje augantys trys vaikai patys turi atrasti išgyvenimo būdus. Bet … jie užauga, eina savais keliais, šaltus ir nejaukius namus nori tiesiog pamiršti. Bet nevisai gaunasi. Nuo praeities nelabai pabėgsi, ji yra lyg sunkus iš paskos velkamas bagažas.

Gerų žmonių dėka viena iš dukterų, Liusė, išvyksta į koledžą Niujorke. Naujas gyvenimas reikalauja daug lankstumo, patyrimo spragas tenka įveikti pakeliui. Ir tai įvyksta – Liusė išsimokslina, sukuria šeimą, augina dvi dukrytes, netgi išgarsėja, kaip rašytoja. Tik … beveik nebendrauja su šeima. Vienintelis susitikimas buvo skausmingas iš abiejų pusių – paaiškėjo Liusės tėvo psichologinės traumos ištakos. Vietnamo kare jis nužudė du vokiečius ir visą gyvenimą laukia, kad už tai ateis baisus atpildas. O Liusės išrinktasis, kurį ji atsivežė susipažinimui – vokietis. Tarsi detalės, tarsi Likimas, tarsi gyvenimo pamokos.

Baisiausia man – kad apie didžiąsias problemas šeimoje tylima. Gyvenimas teka, kiekvienas verda savo problemų puode. Ir nėra kam ir kaip garą nuleisti. Tikimasi, kad tai savaime praeis, nublanks, pranyks…

Knyga turi daug jautrių detalių, kurias aptariant knyga gali tapti biblioterapine. Kad giminės šaknys svarbios, kad jos išlieka net ir norint jas paneigti. Kad gali susiklostyti labai skirtingi likimai – kaip tai įvyko trims Barton šeimoje augusiems vaikams. Kad mes esam labai priklausomi nuo svetimų žmonių gerumo. Kad va būna kitoks Likimas, nes tiesiog reikia imt ir padaryt, ką reikia (kaip sergančiai Liusei pasakė mama „tu tiesiog ėmei ir padarei, ką reikia.“

Kurdama įrašą apie šį romaną, savo tinklaraštyje radau jau esantį įrašą apie jį. Kadangi dabar skaičiau ir kitą, tarsi paraleliai tos pačios autorės sukurtą romaną, tiesiog ši informacija susipainiojo. Tai yra du tos pačios knygos vertimai, galima rasti abi knygas (Mano vardas Liusė Barton ir Aš esu Liusė Barton). Šis mano naujas įrašas taip pat sako apie tai, kad mes keičiamės, todėl ir knygos perskaitomos kažkiek kitaip.

Daiva Janavičienė