Gyvenimas tarp dviejų kultūrų

Gili, jautri, moteriška Dalios Staponkutės esė knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ mėgstantiems intelektulius pamąstymus gali būti ir biblioterapine. Ypatingai migrantams, esantiems tarp dviejų kultūrų ir ieškantiems egzistencinių tiesų. Meilės emigrante autorė tapo prieš didįjį tautos kraustymąsi, – dar nesibaigus sovietmečiui. Kai valstybės sienos buvo uždaros ir sunkiai įveikiamos. Gal iš čia ir tas desperatiškas dvilypumas? Gal dabartiniai, apsisprendę išvykti migrantai jo taip aštriai nejaučia?

Puiki knyga apie gyvenimą Lietuvoje ir Kipre. Santuoka, šeima, vaikų auginimas, tapatybės paieška ir kitos temos knygoje iš giluminio, moteriškai gilaus suvokimo. Kodėl sergančiai dukrai pagyti nepadėjo griežtos dietos ir ribojimai, o padėjo laisvas svečiavimasis gilias šaknis turinčioje Lietuvos sodyboje? Kodėl toks aštrus skausmas girdėti, kad dukteris kankini ta sunkiai įveikiama lietuvių kalba? Kas yra ta lietuvio savastis, kuri eina su tavimi per dykumą? – jautriai ir taikliai apmąsto D. Staponkutė.

Išsilavinusi, kūrybinga asmenybė mato ir išgyvena daug prieštaravimų. Šaltoje ir žalioje Lietuvoje Kipras suvokiamas, kaip atostogų rojus. O ten gyvenantys turi savo filosofiją, išgyvena savo kultūrinius mitus. Nelengva priimti kitą kultūrą, o gal net neįmanoma, nes turi jau susiformavusią tapatybę. Skaudžiausia, kad nuo tavo pasimetimo kenčia artimieji, ir kaip rasti tą „laimės ir ramybės akmenėlį“?

Būdama vertimo teorijos specialiste, D. Staponkutė atranda, kad gimtoji kalba ir per ją išsakomos istorijos turi gydomųjų galių: „Viltis ir ramybė kartais aplanko per asmeninių istorijų pasakojimą ir užrašymą, per kūrybą ir kalbą, kaip lieptą, kaip terapijos priemonę. Be savo kalbos ir kūrybos turbūt pražūtingai paklystume, o jei nepaklystume, tai netektume savo angelo sargo“ (p. 97). Ta mintis man labai biblioterapiškai suskambėjo.

Skaitydama galvojau, – tai kas tas trečias pasaulis, kurį renkasi autorė? Aprašo nemažai kelionių, susitikimų, tai gal jau keis vyrą, ir gyvenamąją vietą? Atsakymas susiklostė toks, tas trečias kelias – kūryba. Pastangos perteikti ir vieną, ir kitą kultūrą, galbūt kažkiek jas suartinti per gilesnį išjautimą. Tai gali įvykti tik iš vidaus įsigyvenus į abi, tokias skirtingas, Kipro graikų ir lietuvių savastis.

Rekomenduoju mėgstantiems skaityti gilius, intelektualius tekstus, gebantiems pasidžiaugti jautriai ir taikliai išreikšta mintimi, nebijantiems grįžti ir vėl paskaityti pastraipą – jeigu iš pirmo karto nepavyko pakankamai susikaupti. Tam tikrų vidinių pastangų reikalaujanti, puiki knyga apie savasties paieškas.

Daiva Janavičienė