Būti savimi ar gyventi kitų gyvenimus

Gabijos Grušaitės romanas „Grybo sapnas“ man patiko, nors tam tikras neatitikimo jausmas liko. Man svarbios temos romane – darboholizmas ir savasties paieškos. Labai imponavo lietuviškas kontekstas – herojų vardai, vietovės – Skuodas, Pervalka, Širvintos, Alytus ir kiti – tokie paslaptingi miestai, kai jie iškyla romano kontekste. Alma, Ina, Ona – tokie lietuviški vardai, man tai padėjo įsijausti, pajusti skaitymo malonumą. O neatitikimas? – tikriausiai dėl kaltinimų mano kartai, be intencijos ją suprasti (?)

Savyje pasiklydę

Moterys romane – stiprioji ir tik kartais – silpnoji pasaulio pusė. Savyje pasiklydę vyrai. Kur gi rasti tą pusiausvyrą pasaulį? Net ir mistiniai 2050-ieji, kai tvariai išvalyta ir policijos saugoma gamta, žmonės lieka  su tais pačiais neadekvačiais lūkesčiais, vidinėmis baimėmis, priklausomybe nuo kitų reiškiamų arba neišreikštų jausmų. Visiems trūksta Meilės. Besąlyginės, kurios objektu, aišku, norėtum ir turėtum būti pats. Bet va kitam tokią Meilę jausti ir reikšti – per daug sudėtinga, neįveikiama užduotis. Tada labai svarbus klausimas apie prievartinį paklusimą, savęs praradimą. Du pagrindiniai herojai vyrai Meilės ieško nuo vaikystės. Jų galvose susiklostęs scenarijus – Meilės pakankamai negavo iš tėvų. Tėvai kalti, kad jie tapo darboholikais ir visą gyvenimą įrodinėja mamai / tėvui, kad jie geresni, daugiau pasiekė. O gal tiesiog geriau būtų reikšti Meilę kitiems? Su meile eiti per gyvenimą? Priimant, kad gyvenimas būna visoks. Tokią stiprią moterį pamačiau Onos personaže. Kavinės šeimininkė ir virėja, paliko geriantį vyrą ir nesiekdama profesinių aukštybių, tiesiog su meile daro paprastą maistą kitiems.

Darboholikai vaikai įrodinėja savo pranašumą

Lyg ir pagrindinė tema. Inos duktė Upė mistiniais 2050-aisiais turtinga, vieniša, užstrigusi paaugliškame mamos kaltinime. Nepakankamai mylėjo, atšiauri, nemoka reikšti savo jausmų, – visai kitaip nei viskuo patenkintas, varganas tėtė, su kuriuo taip gera kartais papietauti restorane. Mama gyvenimu siekė tvarios, švarios gamtos, – bet gi nemylėjo savo vaiko. Gal nepakankamai mylėjo. Arba – tiesiog norėjo gyventi savo gyvenimą. Ir nėra tos besąlyginės Meilės iš abiejų pusių.

Mokslininkas / genijus Dastinas tyrimais įrodinėja sau, koks tėvo gyvenimas netikęs. Dastinas geba atsiriboti nuo gerai finansuojamų mokslo projektų (nes tai pelningi niekai) ir lieka ištikimas paslaptingai grybo ir žmogaus simbiozės tyrimų krypčiai. Ar tas atradimas išties pakeitė pasaulį?  Dastinas bent jau rado sau rėmėją – darboholiką virėją, virtuvės šefą ir super restorano savininką – Karlą. Gal jiems pavyko ir jausmų pasaulyje? – lieka neaišku.

Savasties paieškos

Ina didelę dalį gyvenimo (autorė vis pabrėžia herojų amžių – 35 metai) būna šalia (tėvų, vyro, gyvenimo). Šalia tėvų, kurie įdiegė, kad žemiausia būti indų plovėja, slauge, valytoja. Įprastas sovietinis stereotipas – nesimokysi, – teks indus plaut. Reiškia, turi būti kitokia, prie meno. Kartu tarnaujant ir vyro restorano idėjai. Nors autorė šiai herojei skyrė pasiturintį, kitų sukurtą ir aprūpintą gyvenimą, įdėjo ir maišto dvasios – nepakankamai mylėjo tėvai, tik atspindžiu reikalavo būti vyras. O ko noriu aš? Pastangos ieškoti savęs virsta naiviu pasipriešinimu tėvams – vat, dirbsiu indų plovėja, kavinėje. Pradžiai už jokį atlyginimą. Argi gali būti neprasminga – tvarkyti pasaulį, švarintis…. Prasmės paieškos lyg ir nuveda į Rytus, nes herojė pradingsta. Rytai čia abstraktūs, lyg ir susiję su Ukraina. Gal … ten lengviau atrasti save, nes tenka patirti išgyvenimo sunkumus… Kai viskuo tenka rūpintis pačiai, – man tokios mintys kyla.

Aš „grybo sapną“ supratau, kaip ego, esantį kiekviename mūsų. Kai kam gal tenka jį užsiauginti, o daugeliui – išmokti išsilaisvinti iš to sąmonę apraizgiusio grybo. Tikriausiai, per Meilę kitiems.

Biblioterapine prasme, knygos turinys gali inspiruoti pokalbiui apie darboholizmą. Iš kur jis kyla, kaip reiškiasi, ar tai vertybė, ar yda? Romane daug nepasitenkinimo / kaltinimų ankstesnei kartai – tėvams. Romano siužetas gali paskatinti apmąstymams, o ką pats perduosi pasauliui, kitiems? Ar pasaulis jau baigsis su šia nepatenkinta savimi ir aplinkiniais karta? Kokį jį norėtume palikti ateinantiems po mūsų? Kas yra Meilė ir kaip ji reiškiasi?

Daiva Janavičienė