Turtais apipilta šeima, kuriai parduotas Juozapas, nėra laiminga. Čia jaunuolis daro karjerą, tampa neteisėtų aistrų objektu, bet laikosi įžadų savajam Dievui
Trečioji Thomo Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ dalis „Juozapas Egipte“ yra apie nelaimingą, žemiškais turtais apipiltą Potifaro šeimą ir jai tarnaujantį vergą Juozapą. Istorijos ašis – gražaus ir protingo jaunuolio negebėjimas elgtis adekvačiai, (ne)atsakant į brandaus amžiaus Potifaro žmonos aistrą.
Išplėtota biblinė istorija atspindi universalias, matyt kad ne kartą istorijos bėgyje susiklosčiusias istorijas, emocijų raizginius, gebėjimą / negebėjimą išlaikyti savo vertybes, likti teisiam prieš Dievą. Romane labai aiškiai patvirtinama tiesa, kad nuo meilės iki neapykantos labai netoli. Romano autorius laiko pusiausvyrą – tarp gėrėjimosi Juozapu ir jo tvirtybe, gebėjimu susitvardyti ir vykdyti įsipareigojimus prieš jį globojusius asmenis ir savo Dievą ir tarp konstatavimo apie Juozapo puikybę, neleidusią išeiti iš situacijos laiku.
Potifaro šeima ir visas dvaras gyvena pastangomis palaikyti savo viešpaties orumą. Tarsi tvyranti nedarna, apie kurią visi turi ne tik tylėti, bet ir visais pajėgumais demonstruoti, – viskas gerai, labai gerai – svarbiausia nedrumsti viešpaties ramybės. Žinoma, ta apsimestinė ramybė subliūkšta netinkamiausiu ir netikėčiausiu būdu. Potifaro teisioji (tėvų išrinkta ir nuo vaikystės įteisinta) žmona Mut gyvena su eunuchu, – ilgai tas trunka, lyg ir įprasta tapo. Tačiau … brandžiame amžiuje kilmingajai Mut tenka žiaurus išbandymas – ji įsimyli jaunuolį, vyro patikėtinį jaunąjį Juozapą. Šią tragediją romano autorius detaliai apžiūri, – kaip tai abipusiai sunku, kokias pastangas reikia įjungti, kad laimėti trokštamą meilę. Visos pastangos tampa tinkamomis, nuo užuominų, atodūsių, rafinuotų kalbų – iki neįtikėtinai tiesmukų raštelių, grasinimų, netgi – raganavimo. Ir … poreikio susidoroti, nubausti neatsiliepusį į aistras šlykščia mirtimi, apskundus ir apkaltinus nepasiektąjį meilės objektą nebūtais dalykais.
Juozapo kaltė šioje aistros istorijoje nevienareikšmė. Tas dvigubas elgesys atspindi diplomatiškumą (juk jis tik vergas šiuose namuose), kaip jis gali prieštarauti viešpatei? Iš čia pastangos Mut mintis nukreipti kitur – link ūkio priežiūros, nesibaigiančius turto gausinimo procesus, kuriuos Juozapui tenka valdyti. Gal protinga Mut taip galėjo pamiršti savo aistros objektą? Deja. Kad procesas nevyksta lauktąja minčių nukreipimo strategija, Juozapas pastebi gana anksti. Ir supratęs, nieko nedaro keliui užkirsti. Ne tik dėl to, kad vergu būdamas namuose neturi galios, bet ir dėl to, kad jam malonu jausti į save nukreiptą susižavėjimą…
O gal tai tiesiog Dievo valios vykdymas, kai buvo lemta, kad Juozapas atitektų faraonui, tai taip ir įvyko. Tegul visai nemalonioje padėtyje, tapdamas kaliniu, bet jis patenka į faraono rūmus. Dievo keliai išties nežinomi, o išbandymus praėjęs teisingai, gali tapti apdovanotuoju.
Knyga sudėtinga, autorius išplėtojo daug nukrypimų nuo siužeto, pasakodamas apie Dievus, tikėjimą, religijas. Visa tai detaliai išanalizuoti, panyrant į romaną, nėra lengva, bent jau man pilnai nepavyko. Tačiau esminę siužeto liniją T. Mannas vis pakartoja, primena kartas nuo karto – tarsi pasakojamoje tradicijoje ir tai padeda išsaugoti giją. Iškilus, puošnus pasakojimo ir ypač tiesioginės kalbos stilius kartais kelia mintis apie situacijos nerealumą, kitą vertus – o kas gali žinoti, gal senovės Egipte iškilmingieji kalbėdavo būtent taip?
Romane nemažai jautrių temų, kurias galima aptarti, remiantis turiniu. Jau minėta situacija šeimoje, imituojant ir išoriškai pristatant ramią, orią gyvenimo tėkmę, ignoruojant ir nutylint esmines problemas. Brandžios moters aistra jaunuoliui, jos keliami pavojai ir to neigimas. Visa kritiška situacija, įsiliepsnojus viešai netinkamoms aistroms ir tragiška atomazga. Kaip keičiasi mūsų suvokimas apie aistrą, žmonių santykius, atsakomybę prieš tėvą ir jo įdiegtas vertybes. Svarbus Dievo pašaukimo klausimas, paklusimas jam. Aktuali tema – visuomenės hierarchija – kaip vergas tampa visų rūmų prievaizdu ir valdytoju. Svarbūs yra Juozapo gebėjimai, kurie užtikrina jo karjeros kilimą ir nesvarbu koks jo statusas visuomenėje. Tiesa, statusas tampa svarbus, kai kalba pasisuka apie jausmus. Čia jau visai kita traktuotė – kas dera, o kas ne. Žinoma, tai ne visos temos, kiekvienas čia galėtume atrasti kažką sau svarbaus. Biblinės istorijos nesensta…
Rekomenduoju romaną mėgstantiems biblines temas, galintiems įsigilinti į ilgą istorijos perteikimą savitu, gana rafinuotu stiliumi.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 