Apie meilę armėniškai

Narine Abgaryan romanas „Simonas“ yra apie meilę. Bet ne apie romantiškus santykiu ar nuotykius, o apie provincijos gyvenimą ir jame pasislėpusius meilės trupinius. Meilė ateina iš didelio jos trūkumo, netikėtai užklumpa nusivylusias ar pamirštas moteris. Romano rišamoji ašis – gražus, tvirtas, darbštus vyras, vardu Simonas. Tik pabaigoje supranti ir jam tekusios dalios sunkumą, pasirodo, pirmoji jo meilė … neišlaikė išbandymų, o sukurta šeima tik iš reikalo ir žmonos pastangų, noro pamiršti tikrąją pirmąją meilę.

Moterų istorijos sukrečiančios, – Silvija ištekėjo ir patyrė kančias dėl keistos ligos, kuri jai neleido mylėtis. Netekus kūdikio ir išvaryta į beprotnamį sovietmečiu ji galėjo tik tyliai verkti ir laukti Likimo teisingumo. Ir jis atėjo, pasikeitus valdžiai. Jos duktė sugrįžo. O Silvija sugebėjo patirti tikrą meilę, be priepuolių ir pasipriešinimo, – kai ją įsimylėjo Simonas. Neilgam, bet ta meilė buvo atgaivinanti, prikelianti išsikankinusią moterį. Elizai teko užaugti nemylimai net savo motinos, dėl neišpasakyto skurdo ir nusivylimo gyvenimu, tiesiog ignoravusiai dukrą (nes tikėjosi, kad gims sūnus). Eliza išmoko tylėti, būti klusni, maitintis atmatomis ir kartais nuvogti vieną kitą kąsnelį iš seserims ruošiamo lauknešėlio. Ir Simono meilę ji išgyveno tarsi tą nemačia pasisavintą ir suvalgytą skanėsto kąsnį, kuris jai ir nepriklausė. Bet kokia romantiška santykių pradžia – Simonas ją išgirdo iš širdies giedant koplyčioje. Savaip, nes niekas juk nemokino. Jos balsas pakerėjo Simoną, jis Elizai skyrė šiek tiek meilės… Sofja turėjo mylimą vyrą, mokėjo siuvėjos amatą, abu ruošėsi palikti miestelį ir keltis kitur. Pirmas išvyko vyras, kad sudarytų pradines sąlygas šeimai ir amžinai meilei. Bet likimas lėmė Sofjai sutikti ir žaižaruojančia meile įsimylėti … Simoną. Daug neramių pasistumdymų tarp vyrų, bet viskas baigėsi … ramiai. Po kiek laiko abi buvusios šeimos tęsė savo kasdienybę. O bendra Simono ir Sofjos duktė Vasilisa … mylėjo abu tėvus. Suzana … buvo ta pirmoji Simono meilė iš vaikystės. Pačios Suzanos gyvenimo istorija nepakeliamai sunki, ryškus personažas joje – demonų apsėsta močiutė. Tikrąja prasme, kiekvieną naktį prakeikusi marčią ir kitus šeimynykščius. Bet Suzana gebėjo nepalūžti, pasipriešinti močiutės terorui … iki ją pagrobė ir įveikė įsimylėjęs bendraklasis. Kurdama su Simonu puikius ateities planus, ji nesugebėjo pasipriešinti brutaliam smurtui. Klasiokas tiesiog pagrobė gražuolę Suzaną einant į mokyklą ir ją … išniekino. Dabar ji tiesiog privalėjo tekėti už smurtautojo, nes niekam kitam tapo nereikalinga… Bet meilė tarp Suzanos ir Simono vis tik įvyko, daug vėliau, kai jaunystės aitros liko praeityje. Na, ir jo teisioji žmona Melanja, – jaunystėje savo pastangomis pasiėmusi Simoną už vyrą, ir tai neleido jam apsispręsti dėl Suzanos, nes juk išeitis buvo – tiesiog nekreipti dėmesio į apkalbas ir apginti bei vesti ją, jeigu tai buvo tikra meilė, ji juk gali nugalėti ir apkalbas, ir kitų sukurstytą blogį…

Tokios tos meilės istorijos, skaudžios, tikros, bauginančios. Ir tik romano pabaigoje supranti humorą, kuriuo romano autorė įrėmino pasakojimą. Jis prasideda ir baigiasi Simono laidotuvėmis. Jis pagerbiamas, išlydimas ne tik šeimoje, bet ir platesnėje jo mylėtų moterų bendrystėje. Visos susirinko, visos laikosi tradicijų.

Narine Abgaryan pasakojimo stilius labai įtraukiantis, švelnus, net ir tuomet kai piešiamos šiurpios detalės. Pats pasakojimas gali veikti terapiškai, supaprastinant ir savo išgyvenamas tragedijas. O jeigu dar išeitų  lengvai pasijuokti iš situacijos… Romane daug sovietinių, jau primirštų detalių, kai kurios susijusios su Lietuva. Tas savaip priartina, leidžia pajausti to laikmečio nesusipratimus ir bendrus skaudulius.

Daiva Janavičienė