Savarankiškos, veiklios moters gyvenimas. Chemijos pamokos, ruošiant vakarienę. Gyvenimiška, ir kartu naivi pasaka
Bonnie Garmus romanas „Chemijos pamokos“ – apie siekiančią lygiateisiškumo amerikietę. Elizabetė Zot – protinga, veikli, norinti savarankiškai gyventi mokslininkė. Pasakojimas sukasi apie JAV šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje tekantį gyvenimą. Kai kas stebina, kai kas gąsdina, – tam tikros santykių detalės tiek patvarios, kad mažai vilčių pasikeitimams. Moteris mokslininkė, dirbanti laboratorijoje tarp vyrų, kurie linkę ignoruoti jos pasiekimus, – arba juos pasisavinti, įrašydami savo pavardes. Žinoma, tai atsitinka tuomet, kai pasiekimais ima domėtis pašaliniai. Ar ši klasikinė tradicija nyksta? – kažkodėl abejoju.
Lygybės Elizabetė siekia ne tik darbe, – įsivaizduokit, – ji nori išlikti nepriklausoma ir pripažinta ir šeimoje. Tiesa, ji pačios šeimos nenori kurti, tiesiog tarp jos ir kito keistuolio – Kalvino Evanso pavyksta chemija, šį kartą jausminė, ir – abipusė. Kalvinas – tikras pasakų Princas, beveik Nobelio premijos laureatas, nepriklausomas tyrėjas ir kartu – sportininkas. Be to – našlaitis, užaugęs prieglaudoje, tai yra savarankiškai padaręs karjerą… Na, tiesiog prie žaizdos dėk. Bet … per didelės laimės kiekis negali trukti ilgai, deja. Likimo vingiai lemia, kad Elizabetė taptų ne tik našle, bet ir vieniša motina. O ieškodama uždarbio (kad pajėgtų išlaikyti dukterį) tampa televizijos laidų vedėja. Čia ji skleidžia meilę chemijai virtuvėje, – tikrąja ta žodžio prasme. Apie sveikatai palankius produktus ir jų sudėtį, apie maisto gaminimo technologiją ji kalba su meile ir pagarba namų šeimininkėms. Svarbi laidos dalis – moterų paskatinimas, priminimas šeimai, kad mamos pavargsta ir joms reikia dėmesio, pagalbos. Kas vakarą Elizabetė paragina šeimos narius padengti stalą vakarienei, tuo laiku suteikiant mamai trumpą poilsio valandėlę…
Čia tik labai maža dalis pasakojimų iš siužeto. Gal man pastarieji labiausiai įsiminė, bet romane galim rasti daug specifinių detalių apmąstymui – apie gyvenimą prieglaudoje, turtingus rėmėjus, religinių sektų triukus siekiant sau naudos, tyrimų institutų sunkią finansinę padėtį, nelaimes prišaukiančius vietinės valdžios sprendimus naudoti pavadėlius šunims ir t.t. Iš viso to gali kilti biblioterapiniai pokalbiai.
Tokia moteriška knyga, man kažkiek priminė modernią pasaką – kai pabaigoj paaiškėja paslaptys, skriaudėjai nubaudžiami, gėris viltingai nušviečia ateitį. Lengvai skaitosi, nors … gal kiek per daug dirbtinio entuziazmo ir naivumo.
Bet juk gera tikėti pasakomis net ir šiuolaikiniame kontekste.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 