Senovės Egipto mitai, archeloginiai kasinėjimai, meilė, hospisas ir palydėjimas link mirties – tai tik keletas iš romane paliečiamų temų.
Jodi Picoult romanas „dviejų kelių knyga“ apie meilę ir mirtį kitaip. Čia iš meilės nemirštama, bet mirštant atrandama (prisimenama) išgyventa meilė, kartais vidury gyvenimo grįžtama prie kažkada neišbaigtos meilės istorijos. Pagrindinė romano veikėja Dona yra samdoma mirties dula, – tam tikra socialinė darbuotoja, teikianti palydėjimo prieš mirtį paslaugas išeinančiajam amžinybėn ir jo artimiesiems. Dona nėra kūno slaugytoja, ji globoja ir padeda sutvarkyti mirštančiajam kylančias gyvenimiškas ir sielovados problemas.
Aprašoma mirties dulos profesija intriguoja, tai neįprasta (bent jau man) informacija. Bet tikrai manau, kad panašios paslaugos reikalingos. Anot romano autorės – jeigu gimstant pasitelkiama aplinkinių pagalba, tikrai jos reikia ir mirštant.
Romano siužetas daugialypis, daug vietos jame skirta egiptologijai, mokslininkams, dirbantiems su senovės Egipto kapinynais, iš ten atsirandančiomis žiniomis apie mirusiųjų pasaulį ir tikėjimą, patį hieroglifų iššifravimą ir t.t. Donos sąlytis su mirtimi iš ten, tačiau tuo neapsiriboja. Likimo posūkis iš archeologinių kasinėjimų aikštelės ją perkelia į hospisą, kur tenka iš gyvenimo amžinybėn palydėti mamą. Ši patirtis lemia daug pokyčių Donos gyvenime. Naujas etapas, naujos atsakomybės… nauja meilė.
Viena aistringa meilė liko Egipte – bendramokslis, kartu rengęs disertaciją Vaitas lieka kažkur už sąmonės ribų. Nes tada, kai Donai reikia paramos ir pagalbos mirštant mamai ir likus be finansinio ir dvasinio ramsčio, – visa tai pasiūlo Brajanas. Tam pačiam hospise slaugęs savo močiutę ir prisiėmęs atsakomybę globoti Doną.
Likimas ir čia nenurimsta, po ilgo ramaus šeimyninio gyvenimo etapo Donos ir Brajano ryšiai kažkaip išsiklaipo, – tai lyg ir Brajano, lyg ir Donos kaltė. O gal jiems ypatingai sunku dėl ansvorio labai išgyvenančios paauglės dukters… O gal … čia ta nerimstanti jaunystės meilė duoda žinutes Sielai, kad reikia kažko imtis…
Man romane lyg ir per daug siužeto vingių, įterptų detalių, suaktualintų problemų – bet gal tai ir palaiko skaitytojų susidomėjimą viso romano eigoje. Kiekvienas gali atrasti sau svarbią detalę ir iš to kylantį suvokimą, kuris būtų biblioterapiniu atradimu ar pagalba sau.
Romaną priskirčiau prie netipinių meilės romanų, kur daug vietos skiriama mirties temai, senovės mitams, tikėjimams net prietarams ir kartu – mokslinėms žinioms. Manau, kad knyga patiktų daugeliui, tikrai būtų įdomu apie ją padiskutuoti skaitytojų klube.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 