Ginklu prieš savus virtęs įgimtas teisuolis

Mitch Albom romanas „Melagis“ – klasikinė biblioterapinė knyga. Daug išbandymų praėję pagrindiniai herojai išlaiko (arba atranda) Viltį, teisieji pagaliau yra suprasti kitų, o blogieji sulaukia užtarnauto atpildo. Išbandymų visiems tenka nemažai, pagrindinė knygos ašis sukasi apie Holokaustą. Pirmoji knygos dalis labai sunki emociškai (nors patiriami siaubai aprašomi neutraliu tonu, bet vistik – tiek skausmo neįmanoma perskaityti be kančios). Tolesniuose skyriuose matom pelnytą “atlygį“ skriaudėjams, likę gyvi kažkaip tęsia gyvenimą, o jis teka ir tiek.

Kaip atskiras romano herojus kartas nuo karto įsiterpia Tiesa. Ji apmąsto sąvokos daugiaprasmiškumą, susiklosčiusias situacijas ir Tiesos vietą jose, kartais – primena Tiesos sakymo būdus, grimasas, žmonių dievinamą idėją ir jos iškraipymus. Paradoksalu, bet Tiesa ne visada padeda, sunkiais laikais – dažniau kenkia. Tenka prisitaikyti ir meluoti, o sakydamas tiesą gali pasitarnauti priešui ir išduoti savuosius. Deja, sunkiais, neįmanomo teroro laikas, Tiesai geriau patylėti, o įgudę meluoti dažniau laimi, išvengdami tragiškų pasekmių.

Per visą romaną eina keletas gražių simbolinių pasakojimų – apie atgailą ar pagalbą kitiems. Iš vaikystės Nikas atsineša jam įdiegtas vertybes – nemeluok, sakyk tiesą, daryk gerus darbus, pagerk mirusius ir t.t. Senelis jam ir kitiems šio romano herojams – broliui Sebastianui ir jų giminaitei, kaimynei Fani kartodamas simbolinius pasakojimus perduoda pagarbos atgailaujančiam vertybę. Kažkada jų gyvenvietėje stovintis baltas bokštas buvo pilkas, negražus. Jį baltai nudažė atgailaujantis kalinys, taip jis siekė Dievo malonės, tikėdamas atleidimo už klaidas. Šis simbolis įsikūrė Niko galvoje ir paskui – per karą ir po jo –  Nikas atgailauja dėl vaikystėje padarytos skriaudos artimiesiems. Ttegul ir iš nežinojimo, ir pats būdamas apgavystės auka, jis širdyje nešiojasi kaltę ir daro viską padėdamas nukentėjusiems nuo nacių.

Niko istorija labai simbolinė – vaikystėje jis buvo gražus, visų mylimas vaikas, kuris niekada nemelavo. Apie save ir kitus visada sakė tiesą. Deja, bet nacis Udas, organizavęs miestelio žydų trėmimus, sugalvojo šią mielą vaiko savybę panaudoti savo piktiems kėslams. Jis meluodamas įtikino Niką per garsiakalbį varomiems į vagonus miestelėnams sakyti baisų melą „Viskas bus gerai. Jus veža į ramią vietą, ten visi turės darbo ir viskas bus gerai“. Toks vaiko tvirtinimas leido Udui sėkmingai įvykdyti užduotį – niekas nesipriešino, visi patikėjo žydų vaiko žodžiais.

Daug vandens nutekėjo, kol Nikas suvokė savo padarytą žalą ir kaltę. Su ja teko gyventi dar ilgiau. Bet … tokia apgaudinėjimo patirtis jam padėjo … tapti nuoširdžiai įsitikinusiu melagiu. Meluoti ir gauti maisto, padirbti pasą ir kitus dokumentus, apsimesti naciu … ir kitais įvairiais asmenimis, ir taip … ne tik išgyventi, bet ir padėti kitiems.

Kitaip susiklostė Niko brolio Sebastiano likimas. Jis per kančias įgijo teisuolio vardą, iškentęs lagerio baisybes ir po karo persekiodamas savo tautos kankintojus nacius. Dažnu atveju karo nusikaltėliams ne tik pavyko užmaskuoti savo pasibaisėtinus darbus mirties stovykloje, bet net ir tikėtis bei siekti buvusios galybės sugrįžimo. Tokia skirtinga Tiesa tarp brolių sunkiai suderinama. Nieko nuostabaus, kad Sebastianas nekentė Niko ir siekė jam atkeršyti. Bet viskas pasisuko dar kitaip…

Romane daug kitų temų, kurios gali pasitarnauti biblioterapinėms diskusijoms – apie Tiesos ir Melo būdu teikiamą / gaunamą pagalbą, apie būtinybę pagelbėti kitiems, – nes išgelbėjus vieną žmogų, išgelbėji visą pasaulį, apie aukštai iškeltą „sąžiningumo karūną“ po karo kaltinant, o ne siekant suprasti kitus, apie atsidavusį tarnavimą administruojant terorą, apie dažnai kartojamą melą, kuris tampa tiesa ir t.t.

Daiva Janavičienė