Apie ligą, įpratimą, filosofiją, išmintį…

Thomo Manno romanas „Užburtas kalnas“ – tikras skaitymo iššūkis. Jau vien apimtis – daugiau nei 900 psl. Ilgai žiūrėjau į knygą nesiryždama pradėti, pradėjus ir įpusėjus, teko atsitraukti (nes teko pasaugoti akis). Grįžti atgal nebuvo lengva. Bet įveikiau, šį romaną perskaičiau ir tuo džiaugiuosi.

Man tai knyga apie jauno žmogaus vidinį augimą, mokymąsi gyvenimo atskirtoje nuo tikrojo gyvenimo aplinkoje – prabangioje kalnų sanatorijoje, ir … sunkų, betgi neteisingą grįžimą atgal. Deja, laikmetis diktavo sąlygas,- apsisprendus grįžti, Hansui Kastorpui teko eiti į karą ir dalyvauti mūšyje. Lyg ir savo noru, iš patriotizmo. Nors ilgą laiką būdamas tarp sergančių tuberkulioze intelektualų, jis ne tik gydė kūną, kartu, o gal net labiau – lavino savo protą, – filosofuodamas apie aukštas materijas, pasaulio sandarą, religijas, pedagogiką ir kitus pakilius dalykus.

Daug sąsajų romane su asmeniniu T. Manno gyvenimu, tai ypač jaučiau, nes perskaičiau Colmo Tobino rašytojo asmenybei skirtą biografinį romaną „Magas“. Tuos, kuriuos užburia Tomo Manno kūryba, patariu paskaityti ir minėtą knygą. Iš ten sužinojau, kad tuberkulioze sirgo rašytojo žmona, o jis tik lankė ją Šveicarijos kurorte. Bet ten patyrė gilių jausenų, kurias ir perteikė Nobelio literatūros premiją pelniusiame romane.

Viena iš svarbių knygoje minčių: buvimas sanatorijoje įtraukia, kažkaip pakeičia žmogaus mąstyseną ir … ten patekę retai grįžta į ankstesnį gyvenimą slėnyje. Oficiali to priežastis – kalnų oras padeda gydyti plaučių ligas, tačiau nujaučiama priežastis – įpratimas, atsiribojimas nuo kasdienybės  (gyvenimo slėnyje, žemumose), gyvenimo nustatytu sveikatinimo ritmu sudievinimas, ir tuo pačiu – kitų kasdienio gyvenimo paneigimas, jo suvokimas, kaip neteisingo, pažeidžiančio gyvenimo esmę. Įdomi mintis, gal taip ir yra? – nes biografinėje knygoje rašytojas beveik primygtinai iš sanatorijos parsivežė žmoną, nes ji įprato ten būti ir … nenorėjo grįžti atgal į šeimą. Įdomi tema diskusijoms.

Kita mane sujaudinus mintis – dviejų intelektualų – humanisto italo Setembrinio ir eksjėzuito keista pavarde Nafta ginčai, pasibaigę tarpusavio dvikova (tikra dvikova su pistoletais). Ji pasibaigė visai ne taip, kaip galima buvo tikėtis, romano autoriaus valia terorizmo šalininkas Nafta nusišauna pats. Bet šių dviejų stiprių protų diskusija pedagoginiais tikslais, stengiantis laimėti jaunojo Hanso Kastorpo palankumą, įdomi, įtraukianti mėgstančius filosofines diskusijas. Abu herojai (mano manymu) atspindi tam tikrą rašytojo asmenybės dalį, keistas personažas Nafta tikriausiai įkūnija slaptas T. Manno asmenybės puses, apie kurias dabar biografinėje knygoje kalbama atvirai. Romane „Užburtas kalnas“ šis herojus įkūnijo kitokio suvokimo prasmę, atsekant tas keistas peripetijas tarp asmenybės potraukių, aprangos detalių ir jo keistai agresyvaus mąstymo (prieštaravimus sunku sutalpinti savyje?). Labai gerai atskleistas religinis Naftos iš Sielos kylantį ir jai būtiną poreikį terorui (ir savidetrukcijai?), nes kitaip, atseit, negali nugalėti kūno ir pasiekti ar išlaisvinti Dvasios polėkio. Romano skyrius „Operationes spirituales“ (dvasinės pratybos) – man paliko gilų įspūdį apie šventumo ir žiaurumo religijoje sąsajas, tokį iškreiptą mąstymą, paneigiant humanizmą ir iš to kylančias vertybes. Svarbus pasakojimas apie skvarbų paauglio Leo Naftos protą, kurį priėmė ir globojo jėzuitai, – likęs našlaitis turėjo ne stiprų įsitikinimą apie savo gabumus ir išlavinto proto galią, bet gana lengvai pakeitė prigimtinį žydų tikėjimą kitu. Bet siekdamas karjeros ordine, perdegė, neišlaikė įtampos ir proto pastangos … jį susargdino, kartu pavertė teoriniu brutalaus žiaurumo palaikytoju.

Prasminga, kad iš karto po minėto skyriaus, romane aprašomas nepaprastai gilus ir svarbus Hanso patyrimas, pasiklydus kalnuose. Patirtys apie laiko išsiskleidimą ir susiskliaudimą, apie aplink vykstančius gamtos reiškinius ir jų atspindį keistai išsikreipusioje sąmonėje… Labai stipri patirtis, kaip suprantu iš biografinio romano, ją autorius išties patyrė ir tai jį giliai paveikė. Mistinė, labai svarbi patirtis puikiai atspindėta romane.

Galbūt tikslingai laikmečio įtaka lėmė, kad romane pagrindiniai herojai pusbroliai keistai pasisikirstė. Vienas taikiai nusiteikęs būsimas inžinierius (kaip paskui matome, nelabai troškęs juo tapti), kitas – jau sergantis būsimas karininkas, trokštantis kuo greičiau pasveikti ir grįžti į pulką. Deja, likimas lemia visai kitaip – anksčiau apsisprendęs iš sanatorijos pasitraukti Jaochimas, karininku pulke ilgai nepabuvo. Jam teko grįžti į sanatoriją … ir atsisveikinti su gyvenimu čia. Tuo tarpu Hansas į sanatoriją atvyko su pretekstu aplankyti sergantį pusbrolį ir pabūti sveikame kalnų ore kokias dvi savaites – čia išgyveno apie 7 metus, iki karo. Ir tik tuomet pasiryžo kartu su bendra išvykstančiųjų srove grįžti į Tėvynę jos labui. Tapo kareiviu ir žuvo, – neįvykdęs savo humanistinių polėkių.

Labai romantiška ir neįtikėtina romantiška meilė tarp Hanso ir sanatorijos gražuolės Klavdijos. Tokie romantiški žvilgsniai, nutylėjimai, gražios užkabinimo ir meilinimo detalės – pasiskolinti pieštuką, pagauti žvilgsnį, išdrįsti pavadinti „tu“…

Moteriškos gudrybės (ar išminties?) galima pasimokyti iš Klavdijos, – kuria sanatorijoje žavisi dauguma vyrų, jos vyras ją veža į visokius kurortus ir vietas, bet ji vėl ir vėl grįžta į sanatoriją… su dar vienu gerbėju. Šį kartą – kavos magnatu, – jo paveikslas labai netradicinis. Iškilios išvaizdos, turtingas, įspūdingos povyzos ir … gausios piniginės ligonis, kartu su Klavdija atvyko į sanatoriją… čia pabaigti gyvenimą. Tačiau iki tos pabaigos buvo daug šaunių susėdimų prie gausos stalo naktimis, lošimų, ginčų, gyvenimiškų atradimų – apie vyrų ir moterų meilę ir jos galią. Vienas iš Klavdijos pastebėjimų Hansui ir jo filosofuojantiems draugams: „aistra – tai gyvenimas dėl gyvenimo, o ne iškilių pergyvenimų siekis“. Verta apmąstyti, o gal ir terapinė mintis …

Galinga knyga, tik jos skaitymui reikia paskirti daug laiko. Atrasti galima labai daug – filosofinių ir paprastų gyvenimo tiesų, jausmų, patyrimų.

Negaliu nutylėti – deja, bet šiame romano egzemplioriuje daug keistų redakcinių klaidų – tarsi versta su DI pagalba, ar nelietuvio, kuriam priešdėlių vartojimas yra neįkandama užduotis. Ir ta keista vieno herojaus išversta pavardė – Nafta. Ar buvo būtina ją versti? – čia tik keletas skaudžiai įsirėžusių detalių skaitant.  

Daiva Janavičienė