Tekančio laiko apmąstymui

Kazio Sajos prisiminimų ir pamąstymų knygą „Skudurėlių takas“ pasiūlė Varėnos viešosios bibliotekos skaitytojai, dalyvavę biblioterapinių skaitymo rekomendacijų užsiėmime. Visada stengiuosi perskaityti tokiu būdu gautus pasiūlymus. Džiaugiuosi, kad atradau šį kažkada praleistą kūrinį. Didžiausias atradimas – kaip greitai bėga laikas, kaip daugelį buvusių svarbių detalių visai pasimiršo. Man prisiminti K. Sajos aprašytą laikotarpį buvo įdomu, jautru, prasminga.

Knygos pradžioje trumpai nusikeliame į K. Sajos vaikystę. Sužinojau, kad jis yra našlaitis, nuo vaikystės visa šeima susidūrė su džiova. Ta liga dažnai lydintį skurdą, nepriteklius ir alinantį darbą. Didelė šeima, deja, tuo metu tuo nelabai buvo galimybių pasidžiaugti. Tai dažniau reiškė būtinybę viską dalintis, gaunamus maisto ir tėvų dėmesio trupinius augančiam Kaziukui teko dalintis su sergančiais broliais ir sesėmis. Mirtis visada būdavo netoliese, o jeigu šeima netenka pagrindinio maitintojo… Vilties gyvenime lieka visai nedaug. Bet gyvenimas tęsiasi…

Jautrūs rašytojo išpažinimai apie jaunesniojo brolio tragediją, prie kurios galbūt prisidėjo ir pats vyresnėlis. Vėliau mamos mirtis gyvenimą visiškai sujaukė, arba … gyvenimas prasidėjo iš naujo. Likusius gyvus du brolius pasiskirstė giminės, – matyt, tai dažna to meto istorija.

Nežiūrint sunkios vaikystės, Kazimieras lankė mokyklą, stengėsi, mokytojai džiaugėsi jo sumanumu. Tačiau įtėviai neturėjo kitokių planų – tik kantrai eiti pareigas, dirbant žemę. O Kazimieras norėjo daugiau. Ir tokiai progai pasitaikius, ja pasinaudojo. Draugas pasiūlė stoti į Žemės ūkio mokyklą, kurioje nebuvo surinkta pakankamai studentų. Niekas tada nekėlė klausimų – ar man tai patinka, ar aš rasiu motyvacijos mokytis to, ko nenoriu… Tai buvo kelias, kurį galėjai rinktis, – ir rinkaisi. Kaip tokia mąstysena dabar ištirpo mūsų sąmonėje. Gal taip ir geriau, bet … man artimas rašytojo mąstymo būdas, jo siekiai, gebėjimas pamatyti daugiau ir suvokti neskubant. Kol ateis laikas ir vėl bus galima rinktis…

Pradėjęs rašyti pjeses, K. Saja susitardavo su teatrais, pakoreguodavo kiek pagal kritikų pastabas ir … pjesės buvo rodomos. Gal kad trūko vietinių kūrėjų, o gal tai, ką rašydavo K. Saja, visiems patikdavo. Tapęs Vilniaus pedagoginio instituto studentu, jis jau buvo pripažintas rašytojas. Kaip juokaudamas rašo autorius – galėjo pasisekti ir būtų tekę egzamino metu ištraukti bilietą apie K. Sajos kūrybą. Bet, priduria, jeigu dėstytojas būtų priekabus ir griežtai laikytųsi kūrybos analizės taisyklių, matyt, būčiau susimovęs… Knygoje nemažai šypseną keliančių detalių – apie save, laikmetį, situacijas.

Antroji kūrinio dalis skirta konkretaus laikmečio (2000-2011) mintims apmąstyti. Kai kurie pastebėjimai iki šiol aštrūs, iškelia tam tikras praeities detales. Kiti – universalūs, aktualūs bet kuriam laikmečiui. Pavyzdžiui, keletoje vietų cituojama A. Fanklio mintis apie prasmės svarbą – „Kas žino dėl ko, tas gali iškęsti bet ką“. Autorius apgailestauja, kad dabartinėms kartoms nutolo taurios prasmės poreikis, įsivyrauja nuobodulys ir jam tarnaujančios niekšybė, kvailybė ir nuobodybė.

Daug prisiminimų, tapus Atkuriamojo Seimo seimūnu – skaitant įdomu prisiminti įvykius, asmenybes, veiklas, kurios jau spėjo prisimiršti. Kiek emocijų kėlė maištininkas V. Šustauskas, o V. Petkevičiaus „Durnių laivas“… O kaip jie, ir kiti šioje knygoje paminėti veikėjai tolo, nutolo, tarsi ir nebuvę….

Džiaugiuosi, kad knygą perskaičiau ir galiu rekomenduoti kitiems – tai puikūs mūsų pragyventą laikotarpį atspindintys tekstai, suteikiantys progą jautriems pamąstymams apie vykstančius pasikeitimus, greitai tekantį laiką ir viso to prasmę, kurią būtina užčiuopti kasdienybėje.

Daiva Janavičienė